Domas KAUNAS
DIDŽIOJI KNYGOS ŠVENTĖ
Tolsta šventė, kurios viešnia ir šeimininkė - lietuviška Knyga. Knygos šventė nuskaidrino mūsų kasdienybę, skatino dvasios proveržį, gaivindama lietuviškos minties medžio šaknis ir šakas.
Ši šventė neatėjo staiga ir iš niekur. Žinojome tokių renginių reikšmę ir papročius, keliaudami po pasaulį gėrėjomės kitų tautų knygai ir jos kūrėjams pastatytais muziejais ir paminklais. Jau 1900 m. lietuviai kartu su kitais pažymėjo knygų spaudos pradininko Johanneso Gutenbergo 500-ąsias gimimo metines, 1935 m. stebėjo suomių Kalevalos 100-ųjų ir estų pirmosios knygos 400-ųjų sukaktuvių darbus bei iškilmes. Paguodą ir viltį teikė lietuviškos knygos 400-metis. Nors laikai buvo niūrūs ir neramūs, 1947-uosius Tėvynėje ir svetur vadinome Lietuviškos knygos metais ir rašėme didžiąja raide. Iš to sunkmečio daug ko išmokę, žinojome ką daryti per kitą sukaktį. Jai pradėjome rengtis 1987 m., laikui jau krypstant į permainas, prabilome drąsiai ir su užmoju. Tada kūrybos ir mokslo žmonių pasiūlymų sulaukta tiek daug, kad talpia brošiūrėle išleistas nutarimas Dėl Knygos programos ryšium su pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejumi (1987) galėjo tapti ilgalaikiu kryptingos kultūros ir mokslo plėtros orientyru. Tačiau sumanytus darbus teko atidėti. Tie, kurie vakar kūrė Knygos programą, kitą dieną sprendė Lietuvos likimą. Vėliau lėtėjant gyvenimo tėkmei, susitikimo su Martynu Mažvydu nebebuvo galima atidėlioti. Jį iš pradžių rengė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1991 m. įsteigta valstybinė komisija, kuri, deja, dėl įvairių priežasčių neturėjo palankių veiklos sąlygų. Jos gyvybę daugiausia palaikė po Kultūros ministerijos stogu susitelkusi atkaklesnių narių grupė, kol galiausiai iniciatyvą 1995 m. perėmė Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. sudaryta ir patvirtinta Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinė komisija. Tai buvo darbštus ir veiksmingas kolektyvas, kurio galias didino vadovai - pirmieji valstybės pareigūnai - ir programą vykdžiusios darbo grupės. Komisijos sėkmę taip pat lėmė gera veiklos organizacija ir realus, poreikius atitinkantis finansavimas, tai, kad Seimas nepaprastai sureikšmino visą įvykį, 1997-uosius paskelbdamas Lietuviškos knygos metais. Nuo pat įsteigimo Komisija kas trys mėnesiai kvietė darbo ir metinius (sausio 8 d.) posėdžius, kuriuose aptarinėti veiklos rezultatai, svarstyti nauji siūlymai, pažymėti Knygai ir jos sukakties rengimui nusipelnę asmenys, tobulinta pačios komisijos organizacija. 1996 m. lapkritį buvo įtraukti į Komisiją išeivijos deleguoti atstovai, kurių dalyvavimas tokio pobūdžio organizacijose yra tikrai svarbus. Gerai derinosi Komisijos vadovų ir darbo grupių pirmininkų veikla. Kone kas mėnesį kviestuose posėdžiuose spręsti aktualūs klausimai, stengtasi sukakties minėjimu labiau sudominti visuomenę, kontroliuoti programos vykdymą, rūpintasi savalaikiu lėšų skirstymu, ryšiais su kitais renginių organizatoriais Lietuvoje ir užsienyje. Daugelis Komisijos narių buvo labai aktyvūs. Jie aplankė visą Lietuvą ir kaimynines šalis dalyvavo minėjimuose, skaitė pranešimus patys ir organizavo kitus, telkė šventinių programų atlikėjus, knygomis iš Komisijos leidinių dovanų fondo rėmė bibliotekas, mokyklas, mokslo ir kultūros įstaigas, sukakties labui dirbusius asmenis. Svarbiausi Komisijos veiklos bruožai buvo atvirumas ir viešumas, atsakomybė ir realybės suvokimas. Vaisingai bendradarbiauta su pagrindiniu partneriu - Kultūros ministerija, nors ryšys su Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija galėjo būti glaudesnis. Parengiamuosius darbus kartais sunkino ir vieno ar kito Komisijos nario politinis angažuotumas, Seimo rinkimų įtampa 1996 m. rudenį.
Knygos sukakties programai įgyvendinti buvo skirti dveji metai (1996 ir 1997), tačiau nespėjus atlikti visų darbų, Komisijos sprendimu prie jų prijungti dar vieneri (1998). Visą biudžetą sudarė 2 831 000 (1996 m. - 916 000, 1997 m. - 1 750 000, 1998 m. - 165 000) litų. Šių lėšų pakako įgyvendinti Seimo patvirtintai Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties valstybinei programai. Kai kuriuos Komisijos inicijuotus darbus savo pastangomis ir ištekliais (iš dalies arba visiškai) atliko įvykio svarbą suvokiančios įstaigos bei organizacijos.
Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties valstybinė programa buvo kompleksinė. Ji apėmė mokslą, literatūrą, meną, kitas kūrybos sritis, kultūros paveldo apsaugą ir aktualizavimą, Lietuvos tautų, pasaulio lietuvių bendrijos konsolidavimą, jos narių pilietinį ugdymą, Lietuvos įvaizdžio populiarinimą. Pagal savo aprėptį, dalyvių gausą, panaudotų lėšų kiekį ir pasiektus rezultatus Programa gali būti laikoma pirmąja nacionalinės reikšmės kultūros programa nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.
Mes patys dabar galime, kaip ir mūsų įpėdiniai vėliau galės ginčytis, kas Programoje buvo svarbiausia, tačiau knygos žmonės visada turės svarų argumentą: Knygos šventėje svarbiausios yra knygos. Jų išleista iš viso bus apie 40, nors planuota šiek tiek mažiau. Leidinių sąrašą pavyko pailginti mažinant leidėjų apetitą viešais konkursais, kritiškai vertinant pateiktas sąmatas, telkiant ir skatinant rėmėjus. Mažvydiana, svarbiausias joje - D. Urbo parengtas Martyno Mažvydo raštų žodynas, filologijos ir istorijos veikalų publikacijos, senosios raštijos, literatūros ir knygos tyrinėjimai suaktualino istoriografijos paveldą ir dabartį, praplėtė Lietuvos humanitarinės kultūros ir pasaulio lituanistikos ribas. Daugelis iš tų veikalų buvo palankiai recenzuoti Lietuvos ir užsienio mokslininkų. Tiesa, negalime nutylėti, kad keli leidiniai vėluojasi, kai kuriems autoriams ar leidykloms laiku nespėjus įvykdyti įsipareigojimų.
Lietuvos mokslo gyvenime reikšmingos buvo Valstybinės komisijos aprobuotos ir finansuotos konferencijos. Pirmajai lietuviškai knygai, jos autoriui ir jų laikams buvo skirti tarptautiniai Mažvydo skaitymai (Vilnius, 1997 m. sausis), konferencijos Martynas Mažvydas: pirmoji lietuviška knyga (Klaipėda, 1997 m. sausis), Renesanso ir reformacijos įtaka LDK ir Mažosios Lietuvos kultūrai (Klaipėda , 1997 m. vasaris), tarptautinė knygotyros konferencija (Vilnius, 1997 m. rugsėjis) ir aštuntasis baltistų kongresas (Vilnius, 1997 m. spalis). M. Mažvydui dedikuotą tarptautinę konferenciją Senosios raštijos ir tautosakos sąveika surengė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (1996 m. gruodis), Lietuvių kalba: tyrėjai ir tyrimai" - Lietuvių kalbos institutas (1996 m. spalis). Paskelbti šių mokslinių sambūrių dalyvių pranešimai paskatino naujus mokslo renginius ir temas. Žymių užsienio mokslininkų dalyvavimas sukaktuvinėse konferencijose prisidėjo prie Lietuvos pažinimo pasaulyje, naujų ryšių sklaidos. Knygos sukakties proga buvo įsteigta Martyno Mažvydo premija už senosios lietuvių raštijos mokslinius tyrimus. Pirmuoju jos laimėtoju nemažo konkurso sąlygomis tapo vokiečių baltistas Jochenas D. Rangė.
Sunkiau įvardijamas lietuviškos knygos renginių ir darbų raiškos laukas mene, literatūroje, dvasiniame gyvenime - visuose baruose, kurių apibrėžimui tinka talpios kultūros ir švietimo sąvokos. Knyga ir jos dvasia sklido po bibliotekas, muziejus, koncertų sales, tapdama prozos ir poezijos žodžiu, muzikos garsu, atrastu pamiršto knygnešio kapu, žadindama atmintį, pilietiškumo, savigarbos ir tiesiog gerumo pakylėjimą. Visiems laikams išliks Martyno Mažvydo monumentai Klaipėdoje ir Vilniuje, dailininko P. Repšio sukurtas medalis, subtilūs tarptautinių ekslibriso konkursų lakštai, pirmosios lietuviškos knygos ir jos autoriaus pasaulį atskleidžiantys vaizdo ir garso dokumentai. Kultūros ir švietimo dirvoje labiausiai reiškėsi visuomenės iniciatyva. Valstybinė komisija ją visokeriopai rėmė ir skatino, pasižymėjusias Knygos metų renginiais bibliotekas apdovanojo reikšmingomis premijomis.
UNESCO generalinės konferencijos (Paryžius, 1995 m., 147-oji sesija) sprendimu pirmosios lietuviškos knygos sukaktis buvo įtraukta į žymiausių 1996-1997 metų pasaulio kultūros datų kalendorių. Šis pripažinimas suteikė teisinius ir moralinius įgaliojimus Valstybinei komisijai, leido pasirūpinti, kad sukaktis ir jos atskiri renginiai peržengtų Lietuvos ribas. Pirmasis iš jų - tarptautinė konferencija Vokiečių-lietuvių knygos ryšiai per 450 metų, kartu su Baltijos akademija 1996 m. organizuota Liubeko priemiestyje Travemiundėje. Ji parodė dviejų tautų ir valstybių kultūros santykių naujų ir reikšmingų atodangų, M. Mažvydo, jo pirmtakų ir pasekėjų įkvėpimą maitinusius šaltinius. Paskui buvo įvairaus masto dažniausiai akademinių bendruomenių pastangomis surengtų lietuviškajai knygai skirtų konferencijų ir seminarų Prahoje, Torunėje, Helsinkyje, Vašingtone, Lampertheime, Taline, nemaža Valstybinės komisijos narių skaitė kviestinius pranešimus įvairiuose Europos šalių miestuose. UNESCO vadovybės kvietimu reprezentacinė paroda Senoji Lietuvos knyga aplankė jos būstinę Paryžiuje, pakeliui - dar ir Berlyną bei Tartu, o apžvalginė paroda Lietuvos knyga - Norvegiją. Palankaus visuomenės įvertinimo sulaukė Vilniaus universiteto bibliotekos parengtos parodos Senoji Lietuvos knyga daugiakalbis kruopščiai iliustruotas katalogas. Dėl savo informatyvumo jis ilgai tarnaus ir po Knygos šventės.
Valstybinei komisijai paraginus ir parėmus materialiai, lietuviškos knygos kelią pasaulin paspartino Užsienio reikalų ministerija. Sukaktuvinius renginius organizavo 16 Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos šalyse. Tie renginiai buvo konferencijos, parodos, iškilmingi minėjimai, koncertai, priėmimai, jų vieta - nacionalinės bibliotekos, universitetai, mokslų akademijos, mokyklos, gimnazijos, dalyviai - diplomatinis korpusas, politikai, tarptautinių organizacijų darbuotojai, kultūros, mokslo, švietimo veikėjai, žurnalistai, lietuvių bendruomenių atstovai. Be to, Valstybinė komisija kartu su Užsienio reikalų ministerija daug diplomatinių atstovybių ir konsultatų (iš viso 28) aprūpino savo leidiniais ir dokumentinio filmo Po 450 metų. Mažvydas kasetėmis.
Šiandien be dvejonių galima pripažinti, kad UNESCO lietuviškai knygai pravertas duris pasaulin mes atidarėme iki galo. Tai, kad Valstybinė komisija produktyviai išnaudojo situaciją ir kai kada pelnė užsienio visuomenės dėmesio daugiau negu mūsų politikai ar verslininkai, rodo gausūs ir palankūs atgarsiai. Matyt, netušti tuo metu girdėti svetimšalių žodžiai, kad lietuviškoji knyga ir kultūra jiems buvo Lietuvos atradimas.
Kuriant Knygos sukakties programą, nepakankamai dėmesio skirta užsienio lietuvių bendruomenėms. Šią spragą teko šalinti pačiai Valstybinei komisijai. Ji užmezgė ryšius ir padėjo surengti minėjimus beveik visose aplinkinių šalių lietuvių bendruomenėse, o sutelktas darbas su Vokietijos, JAV ir Kanados bendruomenėmis išsirutuliojo į gana reikšmingus projektus. Glaudžiai susietų renginių ir darbų gausai JAV pagrindas buvo padėtas 1996 m. kovo mėnesį, kai Vilniuje lankėsi šios šalies lietuvių bendruomenės vadovai ir buvo aptarti bendradarbiavimo metmenys. Iš jų išaugo Valstybinės komisijos ir JAV lietuvių bendruomenės Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo komiteto (pirmininkė Nijolė Martinaitytė-Nelson) bendromis pastangomis vykdyta programa, aprėpusi minėjimus svarbiausiose JAV ir Kanados lietuvių kolonijose (12 miestų), JAV universitetuose (2), minėjimą ir čionykščių lituanikos retenybių parodą Čikagos angliškajai visuomenei Newberry bibliotekoje, pamokas lituanistinėse mokyklose, keliaujančias lietuviškos knygos istorijos ir ekslibriso parodas, leidinius. Valstybinės komisijos įnašą sudarė paskaitininkų, didelio kiekio savo leidinių nusiuntimas, parodų parengimas, pirmosios JAV lietuviškos knygos - M. Tvarausko žodyno (1875) - faksimilinio leidinio išspausdinimas. Renginiai anapus vandenyno visada vyko turiningai, šventiškai, kartu ir su rūpesčiu, išugdytas išeivijos kultūros tradicijas siejant su ateities perspektyva, didelio dvasinio paveldo išsaugojimu ir ryšiais su Tėvyne. Daugelis iškilių JAV ir Kanados lietuvių visuomenininkų pripažino, kad jiems Knygos sukaktis buvo vienas reikšmingiausių kultūros įvykių ir bendradarbiavimą tokia linkme reikėtų tęsti. Mus, kaip sukakties pokylio Amerikos žemyne liudininkus, maloniai nustebino JAV lietuvių katalikų Bažnyčios pagarba Martynui Mažvydui. Šios šventės metu kunigas visada stovėjo savo bendruomenėje, kartu su evangelikų konfratru laimino pirmąją lietuvišką knygą ir jos daigios sėklos lauką, rodydami gražios dvasinės tolerancijos, ekumenizmo ir krikščioniškosios demokratijos pavyzdį.
Itin daug pastangų skirta pirmosios lietuviškos knygos gimtinei Mažajai Lietuvai, kuri šiandien vadinama Kaliningrado sritimi ir valdoma Rusijos valstybės. Įkelti jon koją Valstybinei komisijai buvo sunki užduotis. Priežastis - politizuoti kaimyninių šalių santykiai. Valstybinė komisija, atsiribodama nuo jų, daugiausia siekė šioje žemėje kadaise klestėjusios lietuvių kultūros paveldo išsaugojimo, pirmosios lietuviškos knygos ir su ja susijusių asmenų atminimo įamžinimo. Trejus metus užsitęsusios derybos su srities administracija beveik nedavė vaisių, nors jose dalyvavo ir Lietuvos Vyriausybė. Tik baigiant Knygos sukakties programos darbus įtampa sumažėjo ir pasiekta šiokia tokia kultūrinio bendradarbiavimo pažanga: 1997 m. pabaigoje Kaliningrado visuomenei, dalyvaujant administracijos vadovams, surengtas mažvydinis minėjimas-koncertas, 1998 m. vietose, menančiose pirmosios lietuviškos knygos autorių,- ant Karaliaučiaus universiteto ir buvusios Ragainės (Neman) evangelikų liuteronų bažnyčios sienų - pritvirtintos atminimo lentos. Žinoma, visa tai buvo padaryta už Valstybinės komisijos lėšas. Beje, vėliau gauta žinių, kad administracija sutinka pradėti mūsų siūlytus Ragainės bažnyčios ir aplinkos archeologinius tyrimus, bet tai jau bus ateities ir kitų Lietuvos organizacijų bei įstaigų rūpestis. Negalėdama plėtoti veiklos tose srityse, kuriose reikalingas dviejų šalių politinis sutarimas, Valstybinė komisija dėjo daug pastangų bendradarbiauti su gausia srities lietuvių bendruomene. Tai ir šventės minėjimai įvairiuose miestuose, ir tikslinė parama stiprinant lietuvių kultūrą ir švietimą. Vienas iš reikšmingiausių darbų - Valstybinės komisijos įsteigta Tilžės (Sovetsk) lietuvių bendruomenės Martyno Mažvydo biblioteka. Mūsų įnašas galėjo būti dar svaresnis, jei didesnio susitelkimo ir aktyvumo nestigtų pačiai Kaliningrado srities lietuvių bendruomenei bei jos vadovams.
Keletą metų trukusi Valstybinės komisijos veikla gana giliai paveikė Lietuvos kultūros klimatą ir daug žmonių, ypač intelektualų, tiek šalyje, tiek už jos ribų. Akivaizdus įrodymas yra Knygos sukakties bibliografija, kurioje surinkta daugiau kaip tūkstantis publikacijų, ir mums nuolat padėjęs atkaklus visuomenės siekimas suteikti daugiau gyvybingumo Knygos skraiste globiamoms minties ir įkvėpimo vertybėms prisikėlusios valstybės ir tautos gyvenime. Valstybinė komisija stengėsi būti jautri naujovėms (sukūrė elektroninį žurnalą Lietuviškos knygos metai) ir tradicijoms, dvasinėms ir kūrybinėms paskatoms, nors ne viską pajėgė padaryti. Nepaisant atkaklių pastangų, Vilniuje taip ir neatsirado Martyno Mažvydo vardo gatvės ar aikštės, pirmyn nepasistūmėjo ir Lietuvos knygos istorijos muziejaus steigimas, dėl kurio kultūrininkai kovoja daugiau kaip du dešimtmečius (tuo tarpu puikiausiai gyvuojant Arklio, Vaistinės, Keramikos, Kalvystės ir panašiems muziejams).
Žvelgiant nuo trejų metų pakylos, akivaizdu, kad Knygos sukakties programą iš tikro galėjo sukurti ir įvykdyti tūkstančiai žmonių, sutelktų po Martyno Mažvydo vėliava pagarbos ir rūpesčio Lietuvos ir tautos dvasinio aruodo ateitimi. Juos kvietė į būrį ne tik bendri interesai, bet ir žiniasklaida, labiausiai spauda. Valstybinei komisijai pavyko įveikti atsargumą bei abejingumą nuolat keliant Knygos programos svarbą ir vykdymo sudėtingumą, sistemingai teikiant aktualiausias žinias. Žurnalistų dėka Lietuvos ir užsienio gyventojus gana greitai pasiekdavo tikroviškas įvykių eigos, iškylančių kliūčių, atliktų darbų vaizdas, kvietimai į šventes. Spauda sukrovė turtingą Knygos istorijos archyvą. Tačiau tuos, kurie juo naudosis, vis dėlto norėtume perspėti: į šiuos keliolika šimtų publikacijų prasprūdo ir dėl rašiusiųjų atidumo ar laiko stokos nepatikrintų faktų, ne visai tikrovę atitinkančių liudijimų bei viešąjį darbą neišvengiamai lydinčių subjektyvių nuomonių. Laiko tėkmė tai išryškins, o tyrinėtojai klaidų išvengs lygindami įvairius šaltinius bei juos kruopščiai pasverdami.
Mes tikimės, kad amžininkai ir skaitytojai supras ir teisingai įvertins Valstybinei komisijai uždėtą pareigų naštą bei jos pačios galimybes: ne visada darbų ir įvykių sankloda priklausė vien nuo jos valios bei pastangų, kita vertus, tam tikrų trūkumų turi ir visuomeninis darbas, kurio pamatas - entuziazmas ir gera valia. Atsisveikinti norėtume senu lotynišku posakiu: Feci, quod potui, faciant meliora potentes (padariau, ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau). Jį skiriame amžinai budintiems kritikams ir tiems, kurie rengs pirmosios lietuviškos knygos 500-ąsias metines.