M. Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejaus emblema

 

Zigmas ZINKEVIČIUS

I. Ar pirmoji lietuviška knyga vėlavo?

 

Į turinįPapildoma informacijaPaieška


1997 m. bus švenčiamas 450 metų jubiliejus nuo pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo katekizmo – pasirodymo. Tai labai svarbus jubiliejus. Jam ruošiamasi jau beveik dešimt metų. Dar 1987 m. buvo sudaryta tam tikra programa, kuri vėliau tobulinta. Nuo 1992 m. veikia valstybinė komisija jubiliejui parengti ir įvykdyti. Žodžiu, sukaktį žadama deramai paminėti. Ta proga numatyta išleisti nemažai leidinių, susijusių su pirmąja lietuviška knyga ir jos epocha, įamžinti Martyno Mažvydo atminimą, suintensyvinti XV – XVIII a. raštijos paminklų tyrimą. Į darbą įsitraukė kalbininkai, literatūrologai, knygotyrininkai, istorikai, įvairių meno sričių darbuotojai. Bus organizuojami minėjimai, specialios parodos, įvairūs kitokie renginiai. Svarbą rodo jau vien tai, kad UNESCO įtraukė į savo programą. Taigi jubiliejus bus minimas tarptautiniu mastu. Vokietijoje minėjimas jau prasidėjo.

Ir iš tikrųjų šis jubiliejus lietuvių tautai yra nepaprastai reikšmingas. Juk Mažvydo katekizmas – tai pirmasis prabilimas gimtąja kalba į lietuvius spausdintu žodžiu, pirmasis tvirtas lietuvių kalbos žingsnis į viešumą, kartu ir jai pripažinimas rašomosios kalbos teisių. Pirmoji mūsų knyga labai svarbi kalbos istorijai ir istorinei dialektologijai. Šioje knygoje glūdi mūsų rašybos ir literatūrinės kalbos normų, jos kodifikacijos užuomazgos. Čia vertimo meno tikroji pradžia. Ryškūs eilėdaros ir poligrafijos pradmenys. Knyga reikšminga taip pat pedagogikos (pirmasis elementorius), etnologijos bei folkloristikos (duomenys apie senąją religiją, prietarus, papročius), muzikos (pirmosios gaidos) istorijai. Tai palyginti tobulas aniems laikams literatūros kūrinys, turintis lietuviams kur kas didesnę reikšmę negu pirmosios knygos mūsų kaimynų tautoms (prastai išliko). Nuo Mažvydo katekizmo pasirodymo spausdintas žodis tapo pagrindiniu lietuvių tautos kūrybos reiškėju.

Neretai girdime tvirtinimą, kad pirmoji lietuviška knyga pasirodė vėlai. Esą lietuviai šiuo atžvilgiu nuo kitų tautų atsiliko. Kartais net patys pradedame tokiu tvirtinimu tikėti, mat dažnai kartojama neteisybė darosi panaši į teisybę. Bet argi toks tvirtinimas turi kokį nors pagrindą?

Spaudą išrado vokietis Johanas Gutenbergas. Jis pirmąją knygą išspausdino 1447 m. Tai buvo lotyniška Biblija. Tautinėmis kalbomis knygas imta spausdinti vėliau. Mažvydo katekizmas pasirodė praėjus lygiai 100 metų nuo spaudos išradimo (1547 m.). Apie tą patį laiką pasirodė ir pirmosios knygos mūsų kaimynų kalbomis. Latvių kalba pirmoji knyga buvo išleista 1585 m. Vilniuje (!), antroji – 1586 m. Karaliaučiuje, taigi beveik keturiais dešimtmečiais vėliau po Mažvydo katekizmo. Tiesa, yra duomenų, kad latviška knyga buvo išleista dar prieš 1525 m., bet jos neišliko nė vieno egzemplioriaus. Pirmoji estiška knyga pasirodė Vitenberge (Vokietija) 1535 m., tik 12 metų prieš mūsiškę, bet šios knygos iki šiol surasta vos 11 nepilnų lapų. Pirmoji lenkiška knyga buvo išspausdinta 1513 ar 1514 m. Krokuvoje, maždaug trimis dešimtmečiais anksčiau už Mažvydo katekizmą. Bet ir jos yra išlikę tik 8 lapai. Knygos bažnytine slavų (ne rusų!) kalba buvo pradėtos leisti dar keliolika metų anksčiau, nuo 1491 m. (Krokuvoje). Tačiau tai buvo ne tautinė (žmonių šnekamoji), o religinė raštų kalba, atlikusi panašią funkciją kaip lotynų kalba. Pirmoji spausdinta rusų kalba knyga pasirodė daug vėliau, XVIII amžiuje (Petro I epochoje), ir nelengva nustatyti, kuri iš jų laikytina pirmąja, nes ilgą laiką tebuvo leidžiamos knygos senąja (bažnytine) slavų kalba su tam tikrais rusų kalbos elementais (kuri jau rusiška ir kuri dar nerusiška?). Tas pat pasakytina dėl pirmosios spausdintos knygos gudų kalba. Daugelio mums tolimesnių tautų pirmosios spausdintos knygos irgi pasirodė maždaug tuo pačiu laiku kaip ir mūsų ar dar vėliau, pvz., žydų (jidiš) 1530 m., vengrų – 1533 m., suomių – 1543 m., rumunų – 1544 m., o gruzinų – tik 1629 m.

Visa tai rodo, kad pirmoji lietuviška knyga nė kiek nevėlavo. Priešingas tvirtinimas tėra mitas, kokių daug mūsų nedraugai, siekdami lietuviams įdiegti nepilnavertiškumo kompleksą, yra paskleidę. Antai imkime tvirtinimą, neretai puoselėjamą ir mūsų žurnalistų, kad Lietuva esanti maža valstybė, vadina ją valstybėle, o pačią Lietuvą pravardžiuoja Lietuvėle, lietuvius – lietuvaičiais ir pan. Bet juk tai melas! Europos valstybių sąraše Lietuva yra tarp vidutinio didumo valstybių, to sąrašo viduryje, bet jokiu būdu ne gale. Nežeminkime patys savęs, tada ir kiti liausis mus žeminę. Lietuvių tautos priešai stengėsi praeityje ir dabar tebesistengia mumyse išugdyti nepasitikėjimo savimi, nepilnavertiškumo jausmą, esą be jų neišgyventume. Išgyvenome praeityje (ir dar kokie galingi buvome!), išgyvensime ir ateityje. Iš praeities semkimės dvasios stiprybės!

Bet grįžkime prie pirmosios lietuviškos knygos. Tai buvo ne šiaip sau knyga, o ypatinga. Ne tik katekizmas, bet universali knyga, atstojanti keletą knygų. Joje, be paties katekizmo teksto, dar yra giesmynas, mažas elementorius ir poleminio pobūdžio rašinys dvasininkams bei ano meto intelektualams (lotyniška prakalba), kur kritikuojami tuometiniai katalikai dėl jų nesirūpinimo skelbti religines dogmas vietinėmis kalbomis, taip pat smerkiamos pagonybės liekanos. Pastaroji mintis atsispindi dar ir antroje, lietuviškoje eiliuotoje prakalboje – pirmajame spausdintame eilėraštyje lietuvių kalba.

Mums pirmoji knyga svarbi dar vienu atžvilgiu. Jos parengėjas Martynas Mažvydas išleido ne vieną šią knygą, bet dar kelias, o pats didžiausias jo darbas – tai dviejų dalių (dviejų knygų) giesmynas, pasirodęs jau po Mažvydo mirties. Todėl Mažvydo atlikto darbo reikšmė lietuvių rašomosios kalbos kūrimo istorijoje labai didelė. Jis ne tik davė mūsų spausdintai raštijai pradžią, bet ir ilgą laiką, beveik ketvirtį šimtmečio (1547 – 1570 m.), buvo vienintelis jos kūrėjas. Tik po to pasirodė kitų autorių darbai.

Pirmosios lietuviškos knygos išliko iki šių dienų du egzemplioriai (matėme, kad kai kurie mūsų kaimynai teturi pirmųjų knygų išlikusius tik atskirus puslapius, arba jos iš viso neišliko), iš kurių vienas saugomas Vilniuje, antras – Torūnėje (Lenkija). Iki karo buvo žinomas tik vienas egzempliorius Karaliaučiuje, kuris po karo atsidūrė Torūnėje. Vilniškis egzempliorius buvo netikėtai rastas Odesoje ir mainais iškeistas už vertingą ukrainiečiams leidinį. Kad lengviau galėtų pasinaudoti tyrėjai, pirmosios lietuviškos knygos tekstas ne kartą mokslo reikalams buvo ištisai (pirmą sykį 1874 m.) arba dalimis (nuo 1857 m. daug kartų) perspausdindamas, leidžiamas ir fotografuotiniu būdu. Daug mokslininkų jį tyrė, tarp jų vienas iš žymiausių pasaulyje baltistų norvegas Christianas Stangas (1929 m. išleido vokiškai stambią monografiją), lietuvių kalbotyrai nusipelnę vokiečių lingvistai Augustinas Šleicheris, Adalbertas Becenbergeris (Bezzenberger), Ernstas Frenkelis (Fraenkel), Edvardas Hermanas, lenkai Janas Otrembskis (Otrębski), Janas Safarevičius, amerikietis Gordonas Fordas, įvairių kitų šalių specialistai ir, žinoma, patys lietuviai, be to, ne vien kalbininkai, bet ir kitų humanitarinių mokslų atstovai.

Iš viso to, kas buvo pasakyta, darosi suprantama, kodėl lietuviai savo pirmąją knygą didžiai vertina, iškilmingai mini jos jubiliejus. Nejučiomis prisimena 1947-ieji metai, kada šventėme 400 metų jubiliejų. Tada buvo sunkūs pokario metai. Švęsta okupacijos sąlygomis. Bolševikų valdžia stengėsi jubiliejaus renginius panaudoti propagandai: štai kaip mes rūpinamės lietuvių kultūra! Šio straipsnio autoriui, tada dar studijavusiam Vilniaus universitete ir dirbusiam Lietuvių kalbos katedroje laborantu, teko matyti ir pergyventi visą tą demagogiją. Viešai buvo rodomas neva didelis susirūpinimas jubiliejumi ir lietuvių kalba, o privačiuose pokalbiuose tuometiniai "vadovai" šaipydavosi iš lietuvių kalbos ir tvirtino, kad antro jubiliejaus ji jau tikrai nebesulauksianti. Todėl esą tegul jos gerbėjai pasidžiaugia. Lietuvoje likę žymesni mokslininkai lituanistai Vincas Mykolaitis – Putinas, Juozas Balčikonis, Jonas Kruopas, Povilas Pakarklis ir kt. tada stengėsi, kad jubiliejaus proga būtų išleista kuo daugiau lituanistikos mokslui ir lietuvių kultūrai reikalingų leidinių. Taip atsirado puošnus fotografuotinis "Pirmosios lietuviškos knygos" leidimas, mokslinių straipsnių rinkinys "Senoji lietuviška knyga" ir kt., kurie ir dabar tebeturi mokslinę vertę. Ano meto sąlygomis tai padaryti buvo labai sunku.

Zigmas  ZINKEVIČIUS

DIENOVIDIS, 1996.10.18, Nr. 40 – 41


Į turinįPapildoma informacijaPaieška