M. Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejaus emblema

 

Zigmas ZINKEVIČIUS

II. Kaip atsirado pirmoji lietuviška knyga?

 

Į turinįPapildoma informacijaPaieška


XVI amžiuje, kai pasirodė pirmosios spausdintos lietuviškos knygos, ši kalba buvo vartojama dviejose valstybėse: Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Prūsijos Hercogystėje. Pirmųjų knygų atsiradimas buvo susijęs su Reformacija ir Kontrreformacija. Anksčiausiai jos pradėtos leisti Prūsijos Hercogystėje. Lietuvos valstybėje pirmoji lietuviška knyga pasirodė beveik pusšimčiu metų vėliau negu Prūsijoje, jau įsigalint Kontrreformacijai. Tai lėmė istorinės aplinkybės.

Prūsijoje įsivyravęs protestantizmas pakirto lotynų kalbos, kaip anuomet visuotinai religijoje vartojamos kalbos, hegemoniją. Imta skirti daugiau dėmesio vietinėms kalboms, ypač lietuvių kalbai, kadangi ja tada šnekėjo didelė krašto gyventojų dalis. Prūsijos valdovas Albrechtas lietuvių kalbą protegavo ne tik kaip uolus protestantizmo skleidėjas, bet ir dėl to, kad tai atitiko jo politinius siekius. Buvęs Ordino magistras, tapęs pasauliniu kunigaikščiu, troško atlikti tai, ko padaryti neįstengė Ordinas: sujungti Prūsijos ir Livonijos teritorijas. Tarp jų įsiterpusią Žemaičių kunigaikštystę (tuo metu vyskupystę) reikėjo paversti protestantiška, kad labiau kryptų į Karaliaučių negu į Vilnių. Kadangi Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas buvo bevaikis, tai Albrechtas, kaip artimas giminatis, turėjo teisę pretenduoti į jo įpėdinius, net į Lenkijos karalystės sostą. Visa tai galėjo pasiekti ne atstumdamas lietuvius, bet juos globodamas. Todėl įsakė bažnyčiose lietuviams pamokslus sakyti lietuviškai. Ši kalba buvo įvesta net į kunigaikščio raštinę (šalia vokiečių kalbos), imta lietuviškai skelbti valdžios įsakus bei potvarkius, ko nebuvo daroma pačioje Lietuvos valstybėje.

Viena iš pagrindinių priemonių, kurių griebėsi Albrechtas platindamas protestantizmą, buvo krašto švietimas. Lietuviams steigė lietuviškas mokyklas (to nebuvo Lietuvos valstybėje). Karaliaučiuje maždaug nuo 1522 m. veikė spaustuvė. Joje buvo išspausdinta ir pirmoji lietuviška knyga (Vilniuje tuomet to padaryti nebūtų buvę įmanoma). Greit Albrechto sostinė tapo svarbiu ano meto knygų leidybos bei apskritai kultūros centru ir suvaidino žymų vaidmenį ne tik lietuvių, bet ir lenkų kultūros bei raštijos istorijoje.

Pirmosios lietuviškos knygos parengėją Martyną Mažvydą Albrechtas parsikvietė į Prūsiją iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Apie jo gyvenimą iki atvykimo į Karaliaučių žinome labai nedaug. Matyt, kažkur užsienyje buvo studijavęs, nes kunigaikštis jį vadina garbingu ir išmokslintu žmogumi, be to, Karaliaučiaus universitetą Mažvydas baigė pastudijavęs tik vienus metus. Yra duomenų, kad 1539 – 1542 m. jis dėstė Abraomo Kulviečio įsteigtoje mokykloje Vilniuje. Šią uždarius buvo vyskupo persekiotas (save vadino pirmuoju protestantų kankiniu). Jį globojo Žemaičių seniūnas Jonas Bilevičius. Greičiausiai per Bilevičių Mažvydas pateko į kunigaikščio Albrechto akiratį.

1546 m. Mažvydas jau studijavo Albrechto įkurtame Karaliaučiaus universitete kaip kunigaikščio stipendininkas. Bestudijuodamas ir išleido pirmąją lietuvišką knygą. Jai sudaryti panaudojo ne tik savo, bet taip pat kitų autorių lietuviškus tekstus (prie kai kurių giesmių nurodė vertėjus), greičiausiai atsivežtus iš Lietuvos. Manytina, kad tokią knygą dar prieš Mažvydą buvo pradėję sudarinėti žymūs Karaliaučiaus universiteto profesoriai lietuviai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis, bet sutrukdė netikėta mirtis (abu mirė 1545 m.). Mažvydas jų pradėtą darbą galėjo panaudoti. Tai lyg ir rodytų žodžiai "naujiey suguldytas", t.y. iš naujo sukurtas (katekizmas) ar iš naujo sukurtos (giesmės), esantys pirmosios lietuviškos knygos tituliniame lape. Pagaliau per tokį trumpą laiką Karaliaučiuje Mažvydas pats vienas (ir dar studijuodamas!) tikrai nebūtų pajėgęs viską padaryti.

Chr. Stangas įrodė, kad Mažvydo katekizmo teksto pagrindą sudaro Jono Sekliucjano 1545 m. Karaliaučiuje išleistas lenkiškas katekizmas, bet kažkiek naudotasi dar ir kitais ano meto katekizmais, ypač lenkišku Jono Maleckio 1546 m. Karaliaučiuje ir lotynišku Jodokaus Vilicho 1542 m. Frankfurte prie Oderio išleistaisiais. Sudarydamas elementorių Mažvydas sekė 1529 m. Vitenberge išleistu G. Sauromano lotynišku katekizmu, skirtu specialiai mokykloms. Verčiant poterius ir maldas nebuvo paisoma šaltinių, bet vartojamos ano meto lietuvių bažnytinės kalbos formulės, virtusios šablonu ir įsigalėjusios jau prieš Mažvydą šnekamojoje kalboje ir, matyt, rankraštiniuose tekstuose.

Pirmoji lietuviška knyga buvo skiriama kunigams ir išsilavinusiems ano meto aukštesniųjų visuomenės sluoksnių žmonėms, kad jie mokytų tada dar tamsią ir beraštę liaudį religinių dogmų, šviestų ją. Tai akcentuojama leidinio pratarmėse. Skyrimą mokytiems žmonėms rodo ir lotyniškos santrumpos, vartojamos lietuviškame tekste, kurių paprasti žmonės nė nesuprastų. Turėta galvoje ne tiek Prūsijos, kiek LDK gyventojai lietuviai. Neaiškumų kelia sąvokos lietuvininkai (lietuviai) ir žemaičiai. Jos anuomet greičiausiai reiškė ne visai tą patį, ką dabar jomis reiškiame. Ypač tai pasakytina dėl žemaičių, kurių vardu tada buvo vadinami Žemaičių vyskupystės (įsteigtos buvusios Žemaičių kunigaikštystės teritorijoje) gyventojai, kurių didžioji dalis kalbėjo net ne žemaitiškai (tarmei pavadinti žemaičių terminas pradėtas vartoti tik XIX a. viduryje), o dabartinė tipiškiausia žemaičių tarmės dalis net praėjus šimtui metų po Mažvydo išleistose pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose vadinama kuršiuojančia (lot. curonizans, Kristupas Sapūnas) arba tiesiog kuršių (Curonorum, Danielius Kleinas) tarme. Taigi Mažvydas terminą žemaičiai greičiausiai taikė vidurio Lietuvos žemumų (Žemaičių kunigaikštystės branduolio) gyventojams pavadinti. Terminu lietuvininkai (lietuvinykai) jis galėjo vadinti ne tik Prūsijos lietuvius (beje, Mažosios Lietuvos lietuviams pavadinti kaip specifinis terminas lietuvininkai nėra senas), bet ir Lietuvos valstybės gyventojus, juoba kad žodis lietuvininkai (lietuvinykai) iki šiol tebevartojamas rytiniuose lietuvių kalbos ploto pakraščiuose (Apsas, Švenčionys, Lazūnai...).

Ne visai aiški pirmosios lietuviškos knygos pasirodymo data. Tituliniame lape pažymėta: Karaliaučiuje 8 dieną mėnesio sausio, metų užgimimo Dievo 1547. Kadangi senuosiuose raštuose sausiu dažnai vadinamas gruodžio mėnuo, be to, Mažvydas sudarydamas leidinį yra pasinaudojęs tų pačių metų rugpjūčio mėnesį pasirodžiusiu Jono Sekliucjano katekizmo nauju leidimu, tai pirmosios lietuviškos knygos antraštėje nurodytą sausio mėnesį tyrėjai linkę suprasti kaip gruodį. Greičiausiai knyga turėjo būti atiduota į spaustuvę ir pradėta spausdinti anksčiau, dar metų pradžioje. Mažvydas galėjo pasinaudoti ir Karaliaučiuje leidžiamo J. Sekliucjano katekizmo rankraščiu. Be to, Mažvydo katekizme įdėtoje Jurgio Zablockio giesmėje linkima sveikatos ir susilaukti šeimos "kunigei" ir "kunigaikštei", t.y. pirmajai Albrechto žmonai Dorotėjai, kuri mirė tų pačių metų balandžio 11 d. Suprantama, linkėti sveikatos po mirties nedera. Taigi greičiausiai katekizmas buvo spausdinamas anksčiau, o jo antraštėje dėl neaiškių priežasčių pažymėta vėlesnė data. Beje, panašių faktų spaustuvininko Hanso Weinreicho (jis spausdino pirmąją lietuvišką knygą) darbo praktikoje yra konstatuota ir daugiau.

Zigmas  ZINKEVIČIUS

DIENOVIDIS, 1996.11.22, Nr. 46
Tęsinys. Pradžia Nr. 40–41


Į turinįPapildoma informacijaPaieška