M. Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejaus emblema

 

Zigmas ZINKEVIČIUS

III. Mažvydo rašomosios kalbos kilmė

 

Į turinįPapildoma informacijaPaieška


Mažvydo raštų kalbą sudaro du sluoksniai: žemaitiškas ir aukštaitiškas. Žemaitiškasis yra pirminis. Jo šaltinis – Mažvydo gimtoji šnekta. Abu sluoksniai nevienodi atskiruose raštuose (apie tai netrukus bus kalbama). Mums labiausiai rūpi pirmoji lietuviška knyga. Dėl jos nėra jokių abejonių: ji parašyta žemaičių tarme, taigi yra ne tik pirmoji lietuviška knyga, bet ir seniausias žemaičių tarmės paminklas.

Visų Mažvydo raštų dialektologinė analizė, atlikta šio straipsnio autoriaus prieš porą dešimtmečių (paskelbta leidinio "Baltistica" XIII, 2 tome ir trumpai išdėstyta šių eilučių autoriaus "Lietuvių kalbos istorijos" III tome, p. 29–31), aiškiai rodo, kad gimtąją Mažvydo šnektą reikia lokalizuoti pietų žemaičių tarmės plote apie Žemaičių Naumiestį, Gardamą, Švėkšną, galbūt (mažesnė tikimybė) Kvėdarną, Laukuvą, Varnius. Ši šnekta ir sudarė pirmosios lietuviškos knygos kalbinį pagrindą. Iš pietų žemaičių ploto Mažvydą kildino dar prieš karą žymus lietuvių dialektologas Antanas Salys, bet jo nuomonę buvo užgožusi Chr. Stango išvada, kad Mažvydas yra šiaurės žemaitis. Stangui nepavyko teisingai nustatyti Mažvydo gimtosios šnektos dėl tuo metu dar nepakankamo lietuvių tarmių ištyrimo, ypač jam trukdė toji aplinkybė, kad išvadas darė ne iš visų Mažvydo raštų (tada jie dar nebuvo surankioti), bet tik iš katekizmo kalbos analizės.

Nors pirmosios lietuviškos knygos kalbos pagrindas aiškiai žemaitiškas, bet šioje knygoje yra nemažai ir aukštaitybių. Jos visos vienodos prigimties. Tai vakarų aukštaičių tarmės elementai. Jų atsiradimas aiškintinas vakarų aukštaitės Mažvydo motinos įtaka, nes tie elementai iš esmės sutampa su Mažvydo pusbrolio Baltramiejaus Vilento raštų kalba. Mat Mažvydo motina buvo Vilento tėvo sesuo, ištekėjusi už žemaičio Mažvydo (tai nustatė Chr. Stangas). Šeima gyveno žemaitiškoje aplinkoje, bet vakarų aukštaitė motina stipriai paveikė sūnaus kalbą. Būdinga, kad poteriai jo raštuose bemaž visai aukštaitiški, matyt, motinos išmokyti. Dialektologinė Mažvydo aukštaitybių, kaip ir Vilento raštų kalbos, analizė verčia jų šaltinio ieškoti pažemaitės vakarų aukštaičių plote, kur nors Jurbarko – Ariogalos – Tytuvėnų ruože, kur turėjo gyventi Vilentai arba iš kur jie buvo kilę.

Manyti, kad Mažvydo raštuose aukštaitybių atsiradimo ir jų daugėjimo priežastis buvo jo siekimas būti suprantamam visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviams, kaip neretai tvirtinama, negalima, nes tarp jo aukštaitybių nėra tokių, kurios anuomet vyravo LDK aukštaičių plote, pvz., priebalsio l kietinimo prieš e tipo vokalizmą ir kt. Norą būti suprantamam visiems lietuviams Mažvydas tikrai galėjo turėti, tačiau jį realizuoti tada dar būtų buvę labai sunku. Iš kur jis galėjo žinoti, kokios yra aukštaičių patarmės (jos tada jau gerokai skyrėsi viena nuo kitos) ir prie kurios jam reikia derintis? Juk Mažvydas leido pirmąją lietuvišką knygą. Rašomosios kalbos nuostatų nebuvo. Vėlesnė raštija Lietuvos valstybėje (ne Prūsijoje!) kalbos požiūriu buvo aiškiai suskilusi į du variantus: vadinamąjį vidurinį (kuriam pradžią davė vidurio Lietuvos žemumų ano meto kalba, vadinta žemaičių vardu) ir rytinį (kilusį iš sostinės Vilniaus ir apylinkių kalbos, vadintos lietuvių kalbos vardu). Lauktume, kad Mažvydas prie šių variantų ištakų taikytųsi. Bet taip nėra. Jo kalboje neaptikta jokių jų pėdsakų, išskyrus retus atvejus iš kitų asmenų gautose giesmėse. Tai paneigia ir prielaidą, kad Mažvydas aukštaitybių prisirankiojęs Vilniuje. Juo labiau jis negalėjo jų gauti Karaliaučiuje, kur teišgyveno vos vienus metus, buvo labai užimtas studijomis ir pirmosios lietuviškos knygos rengimu spaudai (net vokiškai pramokti neturėjo laiko!).

Vėlesniuose Mažvydo raštuose aukštaitybių vis daugėjo. Tai lėmė jo noras taikytis prie Ragainės, kurioje išdirbo klebonu iki mirties, vietinės vakarų aukštaičių šnektos, beveik nesiskyrusios nuo jo motinos kalbos. Mat ilgiau pagyvenęs Prūsijoje, atitrūkęs nuo gimtosios žemaičių tarmės ir netekęs vilties savo tėviškę padaryti protestantišką, jis visą dėmesį ėmė skirti savosios parapijos dvasiniams poreikiams, jos protestantiškam švietimui. Tai matyti ir iš jo laiškų kunigaikščiui Albrechtui. Greit turėjo susiorientuoti, kad jo parapijiečiai šneka ne taip, kaip jis pats. Gimtoji žemaičių šnekta jam buvo nemaža kliūtis bendraujant su jais. Galbūt parapijiečiai net šaipydavosi iš Mažvydo žemaitiškos kalbos. Todėl jis visomis išgalėmis stengėsi jos ypatybių atsikratyti, taikėsi prie Ragainėje vartojamos kalbos. Suprantama, žemaitybių ėmė vengti ir savo raštuose.

Tai daryti jam apskritai sekėsi. Antai formų su aukštaičių afrikatomis vidurkis vėlesniuose Mažvydo raštuose pasiekė 61 proc. (katekizme tebuvo 4 proc.), o giesmyno I dalyje jos sudaro net 87 proc. Visuotinai įsivyravo (90 – 100 proc.) formos su vienaskaitos vietininko galūnės -e) aukštaitiška tartimi (vietoj žemaitiškos, kurią rašte žymėjo -i, -j, -y), su aukštaitiška įvardine daugiskaitos naudininko galūne -iems (vietoj žemaičių -ims), įvardžių vienaskaitos galininko formos mane, tave, save (vietoj žemaitiškų atitikmenų su -i) ir kitos aukštaitiškos ypatybės. Bet jį ir toliau veikė žemaitiška tartis, kurios kažin ar pajėgė atsikratyti iki mirties, greičiausiai ir toliau net aukštaičių žodžius tarė žemaičiuodamas. Dėl to ir raštuose neretai aukštaičių ė parašydavo ie ir t.t.

Tačiau sunkiausia Mažvydui buvo suvaikyti, kada jo gimtosios pietų žemaičių šnektos ū, y atitinka aukštaičių uo, ie ir kada ū, y. Ir dabar šio krašto žemaičiai, stengdamiesi kalbėti bendrine kalba, neretai persistengia ir prikuria nesamų formų su uo, y (hipernormalizmų), pvz., sako siuolas, žiedi vietoj siūlas, žydi ir pan. Tas pat atsitiko ir Mažvydui. Taikydamasis prie savo parapijiečių kalbos jis tokio tipo hipernormalizmų (pvz., buoti – dvibalsį uo žymėjo raide u su nuliuku viršuje, wieras vietoj būti, vyras) prikūrė labai daug, jų priskaičiuota per pusantro šimto! Ilgainiui Mažvydas visai susipainiojo: sporadiškai randame dvibalsius net vietoj trumpųjų balsių. Beje, jis čia nesudaro jokios išimties. Ir kiti žemaičiai "dūnininkai" savo raštuose ne mažiau už Mažvydą painiojo šiuos garsus ir prikūrė daugybę to paties galo hipernormalizmų, pvz., Simonas Vaišnoras, XVII a. viduryje Saliamonas Slavočinskis, XVIII–XIX a. Tadas Juozapas Bukata, Juozapas Rupeika, Antanas Savickis, Dionizas Poška, Silvestras Valiūnas, Simonas Stanevičius, Laurynas Ivinskis ir daug kitų.

Tačiau jokiu būdu negalima tvirtinti, kad Mažvydo rašomoji kalba vėliausiuose darbuose būtų visai suaukštaitėjusi. Anaiptol! Joje liko nemažai žemaitybių. Bene labiausiai suaukštaitėjo fonetika (bet ir čia sporadiškai pasitaiko ryškių žemaitybių), o kaityboje ir žodyne išliko daug visokių žemaičių tarmės ypatybių.

Vėlesniuose raštuose aukštaitėjimas iš esmės to paties pobūdžio, kaip ir ankstesniuose: Mažvydas pamažu vis labiau artėjo prie tos kalbos, kuria rašė jo pusbrolis Vilentas. Taip atsitiko dėl to, kad Mažvydas iki pat mirties gyveno Ragainėje, t.y. tarp lietuvių, šnekėjusių vietine šiaurinių vakarų aukštaičių tarmės atšaka ("striukių" šnekta), artima Vilento ir Mažvydo motinos gimtajam dialektui. Šiandien sunku atskirti Ragainės apylinkių ("striukių") ir "Vilento šnektos" elementus, nes abu šie šaltiniai nėra pakankamai ištirti, tiesiog trūksta duomenų jiems ištirti.

Kitokių aukštaitybių pasitaiko tik tuose tekstuose (paprastai giesmėse), kuriuos Mažvydas buvo gavęs iš kitų asmenų, pvz., Abraomo Kulviečio (nuo Kulvos, Jonavos raj.), Stanislovo Rapolionio (nuo Eišiškių), Jurgio Zablockio (iš Zabolotės, į pietus nuo Rodūnios) ir kt. Tačiau ir juose tų autorių gimtosios šnektos ypatybių yra labai nedaug. Mat Mažvydas savo bendradarbių vertimų kalbą gerokai keitė, žemaitino ir "mažvydino". Giesmių eilėdaros, ypač eilučių pabaigos, analizė rodo, kad Mažvydas ne šiaip sau gautas giesmes perrašinėjo, bet iš esmės jas perdirbo, naujai sueiliavo.

Vėliausiuose raštuose, išleistuose jau po Mažvydo mirties, pastebime dar kitų asmenų (aukštaičių!) taisymo ir redagavimo elementų. Jie ryškiausi tais atvejais, kai taisytojas buvo kitos vakarų aukštaičių patarmės (ne "sriukių") Prūsijos lietuvis. Antai sporadiškai pasitaiko balsis o nekirčiuotose galūnėse, visai svetimas ne tik Mažvydo gimtajai, bet ir Vilento šnektai. Tačiau tokių parašymų nedaug. Ankstesniuose raštuose jų visai nėra. Labai ryškią išimtį sudaro "Parafrazis", kur jų nepaprastai daug, net per 80 proc. Tai, be abejo, pašalinio asmens, greičiausiai "Parafrazio" leidėjo Jono Bretkūno, darbas.

Po Mažvydo vėliau Prūsijoje ėmė formuotis rašomoji kalba vietinės vakarų aukštaičių tarmės pietinės dalies (taigi ne Ragainės krašto!) pagrindu. XVII a. viduryje, nuo Danieliaus Kleino laikų, toji rašomoji kalba tapo jau gana vieninga. Ilgainiui jai, o ne LDK vartotiems rašomosios kalbos variantams, buvo lemta duoti pradžią dabartinei lietuvių bendrinei kalbai.

Zigmas  ZINKEVIČIUS

DIENOVIDIS, 1996.12.20, Nr. 50–51
Tęsinys. Pradžia Nr. 40–41 ir 46


PaieškaPapildoma informacijaĮ turinį