Zigmas ZINKEVIČIUS
IV. Ar Mažvydas pirmasis rašė lietuviškai?
Martyno Mažvydo Katekizmas paprastai laikomas lietuvių raštijos pradžia. Bet toks formulavimas nėra tikslus, nes lietuviškai buvo rašoma ir prieš Mažvydą. Tai tik pirmoji spausdinta šia kalba knyga. Rankraštinių tekstų yra išlikę iš ankstesnių laikų. Visi rasti Vilniuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje. Ar buvo prieš Mažvydą rankraštinių lietuviškų tekstų Prūsijoje, mes nežinome. Bent tokių nėra iki šiol rasta.
Visi Vilniuje rasti rankraštiniai tekstai, senesni už čia spausdintas lietuviškas knygas (pirmoji Vilniuje pasirodė 1595 m., tai Mikalojaus Daukšos katalikiškas katekizmas), yra įrašyti į lotyniškų spausdintų knygų tuščius puslapius arba paraštes. Kitokių nerasta. Kodėl išliko tik įrašyti į lotyniškas knygas, suprasti nesunku. Knygos anuomet buvo labai brangios ir saugomos. Pradėjus leisti knygas lietuvių kalba, rankraštiniai tekstai neteko reikšmės. Niekas jų nerinko, nesaugojo, todėl greit nusimetė. Išliko tik įrašyti į saugomas lotyniškas knygas. Tačiau jie akivaizdžiai rodo, kad lietuvių kalba Bažnyčios reikalams raštu Vilniuje prieš spausdintas knygas jau buvo vartojama.
Seniausius iki šiol rastus lietuviškus tekstus lotyniškose knygose šio straipsnio autorius jau yra trumpai aptaręs "Dienovidyje" (1995 m., Nr. 23). Dabar jie bus plačiau apibūdinti, kad kitame straipsnyje būtų galima nustatyti ryšį tarp jų ir spausdintų knygų (kokią padarė joms įtaką), o po to išryškinti tų rankraščių reikšmę lietuvių raštijos ir kultūros istorijai.
Svarbiausias iš žinomų išlikusių lietuviškų įrašų tai vadinamasis seniausias lietuviškas poterių tekstas. Jį 1962 m. rado Ona Matusevičiūtė Vilniaus universiteto bibliotekoje. Ištyrė ir aprašė Jurgis Lebedys su Jonu Palioniu (leidinyje "Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai", III t., 1963). Tekstas ranka įrašytas 1503 m. Strasbūre (Strasbourg) išleistos lotyniškos knygos "Tractatus sacerdotalis", skirtos kunigams ir besirengiantiems jais tapti, paskutiniame puslapyje. Jį sudaro trys poteriai ("Tėve mūsų", "Sveika Marija" ir "Tikiu Dievą Tėvą"), iš viso užimantys 25 eilutes. Įrašyta XVI a. pradžioje, bet kalbinės ypatybės verčia laikyti dar ankstesnio teksto nuorašu. Datuojama remiantis tiek lietuviškų ir lotyniškų įrašų, darytų to paties asmens ir vienu metu, rašybos ypatybių ir rašmenų stiliaus analize, tiek ekstralingvistiniais duomenimis. Antai vartojamos XV a. pabaigai XVI a. pradžiai būdingos lotyniškos santrumpos. Angelo pasveikinimo maldos yra tik pirmoji dalis "Sveika Marija", o antrosios dalies "Šventoji Marija" nėra (ši oficialiai į poterius buvo įvesta nuo 1568 m.). Knyga "Tractatus sacerdotalis" ir kartu su ja į vieną konvoliutą įrištos dar trys tos pačios paskirties ir tuo pačiu laiku (1503 1504 m.) išleistos lotyniškos knygos anuomet turėjo didelę paklausą, knygynuose neužsigulėdavo, būdavo nuolat kartojamos. Prof. J. Lebedžio nuomone, į Lietuvą jos buvo atvežtos ne vėliau kaip 1504 1505 m. ir čia įrištos į vieną konvoliutą. Tai patvirtina senas XVI a. pradžios įrišimas: medžio lentelės aptrauktos oda, kuri iki šiol išliko tik nugarėlėje, kitur nuplyšusi. Konvoliutas buvo laikomas pranciškonų, tiksliau, jų atšakos pranciškonų observantų (bernardinų) vienuolyne Vilniuje. Ne tik lietuviški, bet ir gausūs lotyniški konvoliuto įrašai padaryti tuoj po įrišimo (eilučių gale nėra raidžių nukapojimo, vienas lotyniškas įrašas nusitęsęs per dviem skirtingoms knygoms priklausančius puslapius, o taip įrašyti prieš įrišimą negalėjo), nes juose nepolemizuojama su protestantais, jie net neminimi (ėmė rastis tik po 1517 m.). Visame konvoliute nėra nė vieno lenkiško įrašo ar net lenkiško žodžio, o taip negalėjo atsitikti įrašant vėliau, ypač nuo XVI a. vidurio.
1986 m. Sigitas Narbutas atrado Knygų rūmų bibliotekoje maždaug to paties senumo apie 100 trumpų lietuviškų įrašų (atskirų žodžių, frazių) viename lotyniškame mišiole, išleistame 1501 m. Lione (Lyon), Prancūzijoje. Juos ištyrė ir aprašė pats atradėjas su šių eilučių autoriumi (paskelbta leidinyje "Baltistica, III, 2 Priedas", 1989). Rašybos ypatybės (rašė vienas asmuo) ir rašmenų stilius primena seniausių poterių tekstą, todėl įrašai laikytini maždaug vienalaikiais ar nedaug vėlesniais. Be to, mišiolas, kuriame įrašyta, priklausė tam pačiam Vilniaus pranciškonų vienuolynui ir galėjo būti vartojamas tik iki Tridento susirinkimo (pasibaigusio 1563 m.), nustačiusio kanoninį mišiolų tekstą, nes vėliau toks mišiolas nebetiko.
Taigi prieš jėzuitams atsikeliant į Vilnių ir pradedant spausdinti lietuviškai knygas, minėtame pranciškonų vienuolyne jau lietuvių kalba buvo vartojama raštu, būta kažkiek lietuviškos rankraštinės religinės raštijos. Tuo būdu šis vienuolynas bus atlikęs svarbų švietimo ir kultūros vaidmenį. Vilniaus lietuviškos raštijos pradžią reikia sieti ne su kontrreformacine jėzuitų veikla, kaip paprastai manoma, bet nukelti į ankstesnius laikus. Ištakos ieškotinos pranciškonų vienuolyne.
Neseniai Sigitas Narbutas rado dar vieną lietuvišką įrašą 1530 m. Kelne (Vokietija) išleisto lotyniško pamokslų rinkinio ("Homilijų"), saugomo Vilniaus universiteto bibliotekoje, teksto paraštėje (paskelbė "Kultūros barų" 1995 m. Nr. 2). Šis įrašas visai trumpas - tik du žodžiai (Dievo žudynė "Dievo nužudymas", dėl spaudos sunkumų čia rašybą teko suprastinti), bet labai informatyvus. Ir ši knyga priklausė tam pačiam pranciškonų vienuolynui, tačiau įrašas padarytas dar prieš jai patenkant į vienuolyną. Greičiausiai įrašė Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios (ji buvo dabartinėje Katedros aikštėje, kur automobilių stovėjimo aikštelė) klebonas Povilas, kuris tą knygą 1579 m. padovanojo vienuolynui. Šią labai svarbią aplinkybę išaiškino S. Narbutas. Ji rodo, kad lietuvių kalba tuomet buvo raštu vartojama ne tik vienuolių pranciškonų, bet ir kunigų pasauliečių (ne vienuolių) tose bažnyčiose, kur buvo sakomi lietuviški pamokslai. Tokių Vilniuje anuomet buvo nemažai. Apie tai jau rašyta minėtame "Dienovidžio" 1995 m. Nr. 23 straipsnyje.
Nėra abejonės, kad aptarti įrašai lotyniškose knygose nėra vieninteliai, jų turėtų būti išlikę daugiau. Niekas iki šiol jų specialiai neieškojo. Ir šie rasti atsitiktinai. Nelengva juos pastebėti tarp daugybės lotyniškų (vėliau pasitaiko ir lenkiškų) įrašymų. Ateityje, be abejo, jų bus rasta daugiau. Sistemingos paieškos, ypač atliekamos lotynų kalbos specialistų (kitiems sunkiau aptikti), yra labai perspektyvios.
DIENOVIDIS, 1997.01.10, Nr. 2
Tęsinys. Pradžia 1996 m. Nr. 40-41, 46 ir 50-51