Zigmas ZINKEVIČIUS
V. Kas prieš Mažvydą rašė lietuviškai?
Matėme, kad patys seniausi išlikę lietuviški tekstai yra įrašyti knygose, priklausiusiose Vilniaus pranciškonų vienuolynui, todėl juos ir įrašė greičiausiai vienuoliai. Tačiau 1530 m. "Homilijose" įrašyta šiaip kunigo (ne vienuolio), sakiusio lietuviškus pamokslus, o tokių tada turėjo būti nemažai. Dar daugiau, lietuvių kalbos vartojimas raštu tada nesiribojo vien Bažnyčia. Būta ir pasaulietinių rankraštinių tekstų. Tai rodo faktas, kad pora iš jų pateko net į spausdintas (kitomis kalbomis) knygas. Martyno Bielskio "Viso pasaulio kronikos" 1564 m. leidinyje ("Kronika, tho iesth Historya swiata...") yra įdėtas lietuviškas sakinys. Apie tai rašė jo atradėjas Sigitas Narbutas "Lietuvos aide" (1994 10 11 numeryje). Antras, didesnis ir tiksliau parašytas pasaulietinio turinio tekstas - tai vadinamasis 1589 m. lietuviškasis hegzametras. Jis išspausdintas lotyniškoje knygoje "Gratulationes Serenissimo Ac Potentissimo Principi Sigismundo III". Tą knygą 1589 m. Vilniuje išleido jėzuitai. Joje šalia kitomis kalbomis sveikinimų karaliui Zigmantui III Vazai apsilankymo Vilniuje proga įdėtas ir lietuviškas 9 eilučių tekstas, sueiliuotas hegzametru. Tai vienas iš pirmųjų šios rūšies eiliavimo tautine kalba pavyzdžių Europos literatūroje! Autorius nežinomas. Kadangi knygą parengė jėzuitai, tai ir autorius greičiausiai buvo jėzuitas, galbūt neseniai įkurtos Akademijos studentas ar profesorius.
Dialektologinė senųjų rankraštinių tekstų analizė, atlikta šio straipsnio autoriaus (trumpai išdėstyta: "Lietuvių kalbos istorija", t. 3, p. 237 241), mus orientuoja į Vilniaus kraštą. Seniausio poterių teksto įrašytojas turėjo būti kilęs iš vietovės, esančios kažkur gerokai į pietryčius nuo Vilniaus miesto, greičiausiai apie Dieveniškes, Trobas ar Lazūnus, o gal ir dar toliau, kur dabar lietuviškai nebekalbama, bet turimi gausūs lietuvių kilmės vietovardžiai. 1501 m. mišiolo lietuviški įrašai padaryti asmens, kurio gimtoji šnekta irgi ieškotina tarpukario laikų lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje, greičiausiai vakarinėje ar pietinėje, kur nors Trakų Eišiškių ruože. 1530 m. "Homilijų" du žodžiai yra per mažas tekstas, kad būtų galima lokalizuoti įrašytojo šnektą. Tačiau jeigu ir šis buvo kilęs iš Vilniaus krašto, tai jo šnekta dėl nekirčiuotos kilmininko galūnės -o galėjo būti tik kur nors į šiaurės rytus, rytus ar pietus nuo Vilniaus (kitur taria - a) arba jis buvo kilęs iš paties Vilniaus miesto. Martyno Bielskio 1564 m. "Kronikos" lietuviškas sakinys labai iškraipytas ir netikslus. Jį sunku lokalizuoti. Bet ir jame nėra duomenų, prieštaraujančių kildinimui iš Vilnijos. 1589 m. hegzametro autorius neabejotinai vilnietis, iš kur nors į šiaurės vakarus nuo miesto. Taigi šis dabar gerokai nutautintas kraštas anuomet Lietuvos kultūriniame gyvenime atliko labai svarbų vaidmenį. Iš jo kilo žymūs to meto kultūros veikėjai, tarp jų ir Martyno Mažvydo bendradarbiai Stanislovas Rapolionis (nuo Eišiškių), Aleksandras Rodūnionis (iš Rodūnios), Jurgis Zablockis (pavardė suslavinta iš Užubalis ar pan.; iš Zabolotės, į pietvakarius nuo Eišiškių) ir kt.
Tekstų rašyba primena to meto lotyniškąją (ne lenkišką!): vartojamos specifinės lotyniškos raidės, santrumpos ir kt. Aiškios pastangos (ypač 1501 m. mišiolo ir 1530 m. "Homilijų" įrašuose) skirti ilguosius balsius nuo trumpųjų sudvigubinant raidę, pvz., rašoma padareet "padarėte", neapiikantą "neapykantą", broliistę "brolystę" ir pan. Seniausiame poterių tekste nėra priebalsių minkštinimo raide i (tai lenkų kilmės maniera, vėliau įsigalėjusi lietuvių rašyboje). Taigi įrašymų metu lenkų įtakos lietuviams dar nebuvo arba ji buvo silpna, įrašai daryti anksčiau negu mūsų šviesuomenė ėmė lenkėti. Kadangi trumpųjų ir ilgųjų balsių skyrimas nebūdingas lenkų kalbai, tai jos rašyba sekdami vėlesni jau aplenkėję lietuviškų knygų autoriai ėmė nebekreipti dėmesio ir į lietuviškuose raštuose balsių kiekybės skyrimą. Tik vienur kitur jų knygose sporadiškai pasitaiko sudvigubintos raidės, kaip darė rankraštinių tekstų autoriai. Pastebėta po kelis pavyzdžius Martyno Mažvydo, Konstantino Sirvydo ir dar vieno kito autoriaus raštuose, tačiau daugiausia Jono Jaknavičiaus 1647 m. evangelijų rinkinio paskutinėse septyniose evangelijose, kurias vertė nežinomas asmuo vilnietis, kilęs iš pietų aukštaičių tarmės paribio, turbūt kur nors apie Trakus. Jeigu ne lietuvių šviesuomenės sulenkėjimas, mūsų rašybos raida būtų buvusi visai kitokia tąsa tos, kuri yra rankraštiniuose įrašuose.
Rankraštinė raštija padarė tam tikrą įtaką spausdintų knygų autoriams. Be ilgųjų balsių žymėjimo dvigubinant raidę, nurodytina dar bent pora akivaizdžių rašybos ypatybių, perimtų iš rankraštinių tekstų. Antai Mikalojus Daukša, išleidęs LDK pirmąsias lietuviškas knygas (katekizmą 1595 m., greit po to ir postilę 1599 m.), iš tos raštijos nusižiūrėjo raidę e su panašiu į nosinių raidžių ženkleliu, vartotą plačiajam e žymėti, taip pat jis iš ten nusižiūrėjo polinkį kirčiuoti tekstą, kurį pratęsė kiti senųjų knygų autoriai (1605 m. katekizmas ir kt.).
Martynas Mažvydas irgi turėjo būti susipažinęs su lietuviškais rankraščiais ir tam tikrus rašymo įgūdžius nusivežė į Prūsiją. Bet jis, kaip ir daugelis pirmųjų knygų autorių, jau buvo stipriai paveiktas lenkiškos kultūros ir kalbos. Savo bendradarbius vadina sulenkintomis asmenvardžių formomis. Net save įvardija Mosvid ir pan., tik "Formos krikštymo" akrostiche įrašė lietuviškai Maszwjdas. Jo kalboje daugybė polonizmų, kurie vėliau Lietuvoje neįsigalėjo. Yra tekste prikaišiotų tiesiog lenkiškų žodžių. Vertė į lietuvių kalbą pažodžiui. Antai dvasią vadina linksmintoju, kadangi lenkų atitikmuo duch yra vyriškosios giminės. Daug lietuviškiau pasako ten, kur nereikėjo versti, pvz., originalioje eiliuotoje pratarmėje. Gražesnių lietuviškų frazių dar pasitaiko giesmėse. Mažvydas turėjo derintis prie Karaliaučiaus spaustuvės, kurioje nebuvo raidžių su rankraštiniuose tekstuose vartotais diakritiniais ženkleliais. Todėl jis negalėjo panaudoti minėtos plačiajam e žymėti raidės ar tekstą sukirčiuoti. Tačiau jo raštuose yra pora sudvigubintos raidės ilgajam balsiui žymėti pavyzdžių: rašė praschiikiet "prašykite", Suunaus "sūnaus".
DIENOVIDIS, 1997.01.17, Nr. 3
Tęsinys. Pradžia 1996 m. Nr. 4041, 46, 5051 ir 1997 m. Nr. 2