M. Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejaus emblema

 

Zigmas ZINKEVIČIUS

VI. Kada pradėta lietuviškai rašyti?

 

Į turinįPapildoma informacijaPaieška


Tai sunkus klausimas. Kai kas lietuvių rašto pradžios ieško akmenyse išspaustuose ženkluose, įrodinėja lietuvius turėjus runų raštą ir pan. Į tokias pastangas reikia žiūrėti skeptiškai. Taip pat sunku laikyti seniausiu lietuvių rašto paminklu vadinamąją Kęstučio priesaiką, užrašytą vengrų Dubnico kronikoje (Cronicon Dubnicense), kur aprašomi 1351 m. įvykiai. Esą lietuviai tada prisiekę žodžiais rogachina roznenachy gospanany, o tai reiškia "Dieve, pažvelk į mus, mūsų širdis ir raguotį". Kad šie žodžiai neturi nieko bendra su lietuvių kalba arba yra neatpažįstamai iškraipyti, aišku kiekvienam blaiviai mąstančiam. Juk nuo Kęstučio priesaikos iki pirmosios lietuviškos knygos pasirodymo buvo praėję apie 200 metų (o iki pirmųjų išlikusių rankraščių – tik 150 metų), per tą palyginti trumpą laiką lietuvių kalba turėjo visai nedaug pakisti (tada nebuvo jokios dvikalbystės!). Mes šiandien pirmąją lietuvišką knygą (ir pirmuosius rankraščius) lengvai skaitome ir viską (specialistai) arba beveik viską (nespecialistai) suprantame, nors nuo jos išleidimo praėjo 450 metų (nuo pirmųjų rankraščių – net pusė tūkstantmečio!), be to, per tą laiką lietuvių gyvenime įvyko labai didelių permainų, būta visokio kalbų mišimo, kuris greitina kalbos raidą. Viso to per anuos 200 (150) metų nebuvo, taigi 1351 m. užrašytą lietuvišką tekstą šiandien lietuvis turėtų dar nesunkiai suprasti. Taip pat neracionalu lietuviško rašto ištakų ieškoti LDK raštinėse vartotoje slaviškoje kalboje (taip daroma), kuriai pradžią davė Balkanuose iškilusi bažnytinė slavų kalba.

Raštas į vidurio ir rytų Europos tautas atėjo su krikščionybe. Lietuviai nesudarė jokios išimties. Jų sąlytis su krikščionybe (taigi ir raštu) įvyko anksti ir iš dviejų pusių: vakarų ir rytų. Mums rūpi vakarų kryptis, nes iš ten atnešta krikščionybė (ir raštas) Lietuvoje įsigalėjo. Prof. Edvardas Gudavičius mano, kad pirmasis bandymas pakrikštyti lietuvius iš vakarų buvo atliktas šv. Brunono ir su tuo yra susijęs Lietuvos vardo pirmą kartą paminėjimas 1009 m. Kvedlinburgo analuose. Tada buvęs pakrikštytas lietuvių (iki šiol manyta, kad prūsų) valdovas Netimeras. Tačiau valdovo vardą Netimeras sunku paaiškinti lietuvių kalbos duomenimis. Mūsų senieji dvikamieniai asmenvardžiai neturi dėmens Neti-. Tas pat ir su Netimero brolio Zebedeno vardu. Gudavičiaus siejimas su Živinbutu labai jau dirbtinis. Todėl šie asmenys vargu ar galėjo būti lietuviai, galbūt tai prūsai ar kurios kitos vakarų baltų genties žmonės. Dėl to Gudavičiaus išvada, kad pirmasis krikšto aktas Lietuvoje įvyko 1009 m. ("Darbai ir dienos", t. 3, p. 124), labai abejotina.

Kas kita 1251 m. Mindaugo krikštas. Tada buvo pakrikštytas neabejotinas Lietuvos valdovas Mindaugas, jo šeima ir daug bajorų (yra manančių, kad net apie 2000). Vilniuje tada buvo pastatyta katedra, kurios pamatai neseniai atkasti prie dabartinės Arkikatedros. Lietuva kurį laiką - iki karaliaus Mindaugo nužudymo - traktuota kaip krikščioniškas kraštas. Viduramžiais valstybė buvo laikoma krikščioniška, jeigu jos valdovas krikščionis. Mindaugo nužudymas buvo labai didelė tragedija Lietuvai, nes po jo mirties mūsų valdovai buvo nekrikščionys, neteko karaliaus titulo, o valstybė - karalystės rango. Viduramžiais karalystė buvo aukštesnio rango už kunigaikštystę, nesvarbu, kad ji ir Didžioji. Jeigu Lietuva būtų išlikusi karalystė, nebūtų buvusi įmanoma Liublino unija, bent tokia, kokia buvo, būtume išvengę polonizacijos, mūsų diduomenė būtų išlikusi nesulenkinta, šiandien nebūtų jokios Vilniaus problemos.

Pirmojo Lietuvos krikšto metu turėjo būti į lietuvių kalbą išversti poteriai ir svarbiausios maldos. Greičiausiai išvertė vienuoliai pranciškonai. Jie į Lietuvą atvyko apie 1245 m., manoma, iš Rygos. Lietuvos valdovui Mindaugui pasiryžus krikštytis, pranciškonai mokė jį, jo šeimą ir kitus norinčius priimti krikštą lietuvius krikščioniško gyvenimo tiesų. Melstis juos mokė, žinoma, ne lotyniškai ar vokiškai, nes tų kalbų lietuviai tada nemokėjo, bet krikštijamųjų gimtąja kalba. Taigi lietuviški poteriai buvo būtini. Tvirtinimas, kad juos vėliau išvertęs karalius Jogaila, nėra patikimas. Karaliai patys niekur poterių neverčia. Jogaila, žinoma, galėjo liepti ir galbūt liepė tai padaryti pranciškonams (Vilniuje antrojo Lietuvos krikšto metu buvo jų vienuolynas), bet šiems poterių versti nebereikėjo, turėjo anksčiau išverstus.

Sunku įsivaizduoti, kad pranciškonai būtų galėję apsieiti be lietuviškų rankraštinių užrašymų. Bažnytinėje praktikoje neįmanoma išsiversti be reikalingiausių tekstų vietos žmonių kalba. Tie tekstai negalėjo būti dvasininkų išlaikomi vien atmintyje, be jokių užrašų. Turėjo būti vartojami rankraštiniai poterių, gal ir giesmių užrašymai. Tačiau rankraščiai iš Mindaugo ir vėlesnių laikų iki pat spaudos išradimo išlikti negalėjo, nes lotyniškų knygų, į kurias būtų juos įrašę, tada dar nebuvo. Spauda išrasta tik po dviejų šimtmečių.

Lietuviškų poterių kalbos analizė verčia manyti, kad poteriai buvo išversti ne iš lenkų, bet iš vokiečių kalbos. Be kita ko, tai rodo žodžio Dievas buvimas lietuvių, taip pat latvių ir prūsų (krikštijo irgi vokiečiai!), poteriuose tais atvejais, kur lenkiškame tekste jo nėra (persižegnojime, "Tikiu Dievą Tėvą" ir kt.).

Po karaliaus Mindaugo nužudymo 1263 m. istorijos šaltiniuose pranciškonai trumpą laiką neminimi. Galbūt jie buvo pasitraukę iš Lietuvos, bet tai nėra tikra. Tačiau netrukus Vytenio valdymo laikais (1296 –1316) jie čia tikrai darbavosi ir iš Lietuvos niekur neišvyko. Yra duomenų, kad Gediminas jais pasinaudojo, rašydamas savo garsiuosius laiškus į Vakarų Europą. Prisimintina legenda apie kankinius pranciškonus, kuriems pagerbti Plikajame kalne pastatyti garsieji Vilniaus Trys Kryžiai. Manoma, kad Jogailos mokytojas buvo pranciškonas Petras Filargis iš Kandijos, vėliau tapęs Vilniaus pranciškonų mokyklos lektoriumi. Pranciškonas buvo ir Jogailos įsteigtos Vilniaus vyskupystės pirmasis vyskupas Andriejus Vosylius, taip pat antrasis jos vyskupas Jokūbas Plichta (1398 m. rašte popiežiui vadinamas lietuviu). Jie abu mokėjo lietuviškai.

Suprantama, tik lietuviškai mokantys dvasininkai galėjo įtvirtinti krikščionybę. Oficialieji Lietuvos krikštai - nei pirmasis, nei antrasis - patys savaime nesukrikščionino lietuvių tautos. Tada tebuvo pakrikštyti valdovai (antruoju atveju pradėta nepertraukiama krikščionių valdovų tradicija) ir daug jų pavaldinių. Krikščionybę tegalėjo įdiegti ir vėliau tikrai įdiegė tik lietuviškai mokantys kunigai, o tokių oficialiųjų krikštų metu dar buvo labai nedaug. Taigi reikia skirti oficialų krikštą ir tautos sukrikščioninimą (christianizaciją), pradėtą ir ilgai vykdytą daugiausia pranciškonų, vėliau labai suintensyvintą jėzuitų, ypač po pergalės prieš Reformaciją.

Be rašto panaudojimo, maldų ir kitų tekstų lietuvių kalba nebūtų buvę įmanoma viso to padaryti. Iš pradžių po krikšto greičiausiai būta tik smulkių rankraštinių lietuviškų tekstų, vėliau turėjo atsirasti ir didesnių. Deja, dėl anksčiau nurodytų priežasčių lietuvių kalbos vartojimo raštu iki jėzuitų atvykimo ir pirmųjų lietuviškų knygų pasirodymo išliko tik pėdsakai: įrašai iš vakarų atvežamose lotyniškose knygose, kurie tebėra nesurankioti. Tie įrašai mūsų raštijos istorijai labai svarbūs. Juk tai, ko gero, pranciškonų lietuviškai rašymo nuo Mindaugo laikų tradicijos tąsa. Įsigalėjus Lietuvoje lenkams dvasininkams ir tuo pačiu sulenkinus Lietuvos Bažnyčią, nuolat perrašinėjamus poterių ir kitų maldų tekstus imta derinti prie lenkiškų atitikmenų. Tekstų kalboje buvo privelta daug lenkiškų konstrukcijų. Pirmosiose spausdintose knygose jie jau perdėm "lenkiški". Iš čia jų variantiškumas, būdingas pirmosioms spausdintoms knygoms.

Iš viso to, kas čia buvo pasakyta, aiškėja, kad lietuvių rašomosios kalbos istoriją reikia pradėti ne nuo pirmosios lietuviškos knygos pasirodymo (1547 m.), bet gerokai anksčiau. Mūsų raštijos amžių reikia pratęsti mažiausiai pusšimčiu metų, iš kurių turime lietuviškus įrašus lotyniškose knygose, o iš tikrųjų lietuviškai buvo rašoma dar daug anksčiau, galbūt net daugiau negu dviem šimtmečiais, ko gero, nuo pat Mindaugo laikų, tik to laikotarpio tekstų neišliko. Todėl negali nestebinti tai, kad mūsų literatūros istorikai, rašantys apie lietuvių raštijos pradžią, visa tai ignoruoja. Ir net su jubiliejumi susijusiuose leidiniuose. Prieš kurį laiką pasirodžiusioje šiaip jau neprastoje šios tematikos knygoje, skirtoje mokyklai, nė vienu sakiniu neužsimenama apie čia aptartą rankraštinę raštiją (autorius Saulius Žukas). Atrodo, lyg jos nebūtų buvę. Tartum Mažvydas būtų mums nukritęs iš dangaus! Tai būdinga ir stambiems jubiliejiniams leidiniams. Viename iš svarbiausiųjų – antrajame visų Mažvydo raštų fotografuotiniame leidime (parūpino "Baltųjų lankų" leidykla pagal tarptautinį knygų leidimo projektą "Bibliotheca Baltica") – ne tik apie tai neužsiminta, bet ir nesiteikta aptarti šių dienų Mažvydianos būklės, pasiekimų per pastaruosius septynis dešimtmečius (jų labai daug!), praėjusius nuo pirmojo fotografuotinio leidimo 1922 m., kurio sudarytojas Jurgis Gerulis buvo kruopščiai aptaręs viską, kas žinota iki 1922 m. Buvo gera proga pratęsti gražią tradiciją, deja, ja nepasinaudota. Vien dėl to mokslininkai ir toliau negalės išsiversti be Gerulio 1922 m. leidimo. Beje, būtų buvę pravartu Mažvydo tekste eilutes sužymėti taip, kaip padarė Jurgis Lebedys, leisdamas Slavočinskio giesmyną, arba Jonas Palionis neseniai "Mokslo ir enciklopedijų" leidyklos išleisto Daukšos katekizmo tekste. Koks patogumas!

Zigmas  ZINKEVIČIUS

DIENOVIDIS, 1997.01.24, Nr. 4
Tęsinys. Pradžia 1996 m. Nr. 40–41, 46, 50–51, 1997 m. Nr. 2 ir 3


Į turinįPapildoma informacijaPaieška