Juozas TUMELIS

MAŽVYDAS

Kiekvienai tautai ir valstybei kalba ir raštija yra vieni svarbiausių sąmonės ir kultūros ženklų. Lietuvai ne vienoje epochoje – net patys svarbiausieji. Beveik visais ją užklupusių pavojų laikais, jos atgimimų ir išsivadavimų metais kalba buvo tų idėjų iždo dėmuo. Prisiminkime Mikalojų Daukšą, Tado Kosciuškos sukilimą, XIX amžiaus pradžios sąjūdį, kitus sukilimus, spaudos draudimo dešimtmečius... Mūsų atmintyje gyvas ir prieš dešimtmetį kilęs sąjūdis ginti savo kalbą geležies narve... Vienas didžiųjų mūsų kalbos bei kultūros gynėjų tiesiogine ir netiesiogine prasme buvo ir MARTYNAS MAŽVYDAS, prieš 450 metų Karaliaučiuje išleidęs KATEKIZMU pavadintą pirmąją knygą lietuvių kalba, aniems laikams universalią knygą.

Kai konkrečiu pavyzdžiu parodoma, kad (ir kaip) savo žodžiu ir savo raštu galima amžinti visų sričių žinias ir idėjas, – tautos gyvastis, jos kultūra tampa reikšmingesnės, dinamiškesnės ir nesunaikinamos. Jeigu Lietuva dar kelis dešimtmečius nebūtų turėjusi savo kalba spausdintų knygų, kai jau paskutiniosios Vidurio Rytų Europos tautos žiebė žvaigždes Gutenbergo galaktikoje, – kažin ar šiandien būtume čia susirinkę ir byloję šia kalba.

Martynas Mažvydas brangus ir Lietuvos katalikams, ir protestantams, kadangi Jis, sumuodamas dar neskilusių lotyniškųjų krikščionių lietuvių raštų patirtį, įtvirtino pastaruosius. Šiandieninio krikščioniškojo ekumenizmo požiūriu visai nesvarbūs buvusieji nesutarimai; visus mus sieja bendri krikščionybės idealai. Ypač XXI amžiaus išvakarėse – tertio millennio adveniente.

Jau 450 metų, kai pasilikdamas savo erdvėje ir savo laike Martynas Mažvydas mums įsakmiai byloja: Bralei seseris, imkiet mani ir skaitikiet, ir tatai skaitidami permanikiet...

DIENOVIDIS, 1997.01.17, Nr. 3