Rita BOČIULYTĖ
Aikštė, kurioje susitiks Viltis, Išmintis ir Stiprybė
Rugsėjo 1-ąją originaliai rekonstruotoje Lietuvininkų aikštėje bus atidengtas paminklas Pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui. Skulptorius Regimantas Midvikis, architektas Vytenis Mazurkevičius. "Paminklas pastatytas iš visuomenės aukų ir remiant valstybei Lietuviškosios knygos 450-osioms metinėms 1997". Tai ant pjedestalo iškaltas užrašas, kurį jau šiandien galime pamatyti, eidami pro šalį Lietuvininkų aikšte. .... Taigi viena iš didžiausių uostamiesčio aikščių, ne taip seniai vadinta Pergalės vardu, jau turi ne tik kitą pamažu prigyjantį vardą, bet greitai turės ir naują veidą.
Paminklo M. Mažvydui autorius skulptorius Regimantas MIDVIKIS:
Ką tik skulptūra atsisitojo ant pjedestalo. Nuotaika
dar tebėra darbinė. Dar dirbsime keletą dienų, daug ką reikia patvarkyti. Apskritai
M. Mažvydas man visa epopėja.
Pirmą darbą padariau iš bronzos 1980 m. Jis buvo
Lietuvos jaunimo parodoje. Tas pats variantas, kuris dabar yra Klaipėdos paveikslų
galerijoje. Tada tas darbas stebėtinai šiltai buvo sutiktas. Prisimenu, Kultūros
ministerija net premiją už jį paskyrė. Bet po to tam mano Mažvydui nelabai sekėsi.
Po neįgyvendinto projekto Teatro aikštėje jis liko be vietos ir globos. A. Žalys
išvažiavo į Vilnių, nutrūko finansavimas... Paskui vėl viskas iš naujo, buvo
paskelbtas konkursas. Vienoj atsakingoj vietoj tuomet pasakiau, kad jeigu tas konkursas
organizuojamas tam, kad iš mūsų atimtų užsakymą, tai mes pakankamai į tą temą
įnikę, iškelsim sau uždavinį laimėti ir tą konkursą laimėsim. Mes su Vyteniu
laimėjom pirmąją ir antrąją vietas vien todėl, jog reikėjo užsitikrinti, kad
neatimtų iš mūsų užsakymo. O konkursai yra konkursai... Jie turi savo strategiją ir
taktiką. Pirma reikia konkursą laimėti, o po to ne visada tai realizuojama. Iš esmės
visų konkursų istorija rodo, kad beveik niekada neįgyvendinamas konkursinis variantas,
jis transformuojasi, keičiasi, kartais visai praranda pirminį pavidalą, galbūt lieka
tik schema arba išvis autorius pakeičia ir ją. Jo valia. Kol proto ribose.
Dabar rūpi, ar "pataikėm"? Šis mūsų sumanymas architektūrine prasme buvo labai rizikingas. Su nedideliu figūros masteliu. Norėjome rasti tą aukso vidurį, kad žmogus, priėjęs prie paminklo, nejaustų skulptūros "slėgimo", bet kad ji ir visai neprapultų aikštėje. Architektas sugalvojo keletą triukų, kurių mes lyg ir nejaučiame. Tai dvi žiūrėjimo erdvės viena iš toli, kita iš arti.
Kaip žmonės į paminklą reaguos, priims jį ar atmes, man labai svarbu. Tokia mano nuostata, kitaip neturėčiau statyti paminklų. Reikia kažkokių adekvačių formos sprendimų tai temai ir tai vietai, kur jis stovės. Jeigu pavyksta surasti tokius, iškart pajunti, kad "limpa", žmonės priima normaliai. Kurdamas paminklą, galvoju apie visa ko sintezę. Kad niekas neišsišoktų iš konteksto, niekas nešokiruotų, kad viskas būtų išvien, mielai, suprantamai, bet ne sekliai. Kad ir užslėptos emocijos tame darbe būtų. Tai padaryti gana sunku. Viską sudėlioti, surežisuoti, rasti išraišką, į kokį indą visa tai sudėti, kad būtų prieinamas kiekvienam atsigerti. Ir kad tai netaptų nei kiču, nebūtų nei labai nuobodu, nei pernelyg modernu. Skulptorius, kaip teatre režisierius, atsineša ne tik savo mintis, bet ir požiūrį į tą temą. Čia vaidina dar keli aktoriai yra architektas, erdvė irgi veikėjas, galų gale yra žmonių nuostatos. Čia nieko neišmąstysi, reikia pajusti, su kokiom nuostatom ateina žmonės prie to paminklo, prie tos temos, ir kaip tu "pagausi" visa tai.
Šis mano pasirinktas M. Mažvydo skulptūros sprendimas gal ir nėra nieko modernaus formos prasme. Bet mąstymo prasme jis, man atrodo, pakankamai modernus. Būtent išmąstymu, "surišimu" su architektūra, su aikšte.
Skulptūros idėja norėjau atsigręžti į Renesanso epochą, dvasinio atgimimo laikus. Nes juk Renesansas atsigręžė į žmogų, į kūrėją, kuris po Viduramžių tamsybių galėjo laisvai išreikšti savo idėjas. Galų gale nuveikti didelius darbus. Kaip Mažvydas. Pabandžiau pagauti tą jausmą, kada žmogus, nuveikęs kažką didelio, atsiduria greta su savo darbu, su savo kūriniu.<...>
Lietuvininkų aikštės rekonstrukcijos architektūrinio projekto autorius
Vytenis MAZURKEVIČIUS:
Šiuo atveju architektūra nėra visų menų motina, kuri nusako skulptūros, kaip sudedamosios dalies, vietą. Aš manau, kad mano užduotis buvo ne sukurti kažkokį vientisą organizmą, kurį galėtų, tarkim, papildyti skulptorius. Savo darbo esme, netgi tingėjimo esme, leisdamas įsiterpti kitiems, aš buvau ta terpė, kuri per maždaug 15 metų transformavo aikštės idėją. Ši aikštė buvo sumanyta kaip sudedamoji miesto dalis. Jei Teatro aikštė senamiesčio, istorinė, tai Lietuvininkų aikštės paskirtis gana universali. Tai ne iškilmių ar mugių aikštė. Tam yra kitos. Nors kai kurie renginiai čia galėtų vykti. Paklota danga numatyta mechaniniam valymui, labai stipri. Jai nebaisūs didesni krūviai. Gana brangi, bet turėtų būti ilgaamžė. Ir todėl aikštės paskirtis universali. O kas čia vyks, pats gyvenimas parodys. Aikštės aplinka formavosi kapitalizmo epochoje. Šis kvartalas išaugo XIX a. pab. XX a. pr. Pažvelkime į aikštę supančius namus. Pats didžiausias prie jos šono vienas gražiausių Klaipėdos pastatų, sumūrytas 1911 m. Jis dabar atgimsta, dažomi fasadai, apačioje kuriasi krautuvėlės. Labai panašu į tai, kas kažkada čia ir buvo. Žvelgdamas į ateitį, ką ir turi daryti architektas, manau, jog šių parduotuvėlių savininkai, panorės sutvarkyti šaligatvius priešais. Kad aikštė nebūtų tik grindinys, apribotas važiuojamąja dalimi. Kad ją perėję, ant suoliukų medžių pavėsyje pasėdėję žmonės, mielai užsuktų į greta esančius pastatus.
DURYS - laikraščio KLAIPĖDA
meno leidinys, 1997 08 27
Nuotraukos iš leidinio Martyno Mažvydo paminklas Klaipėdoje.
Dokumentai, kalbos, skaičiai, faktai, rėmėjai. Klaipėda, 1998.