Kostas KORSAKAS

MARTYNAS MAŽVYDAS. ASMENYBĖ IR GYVENIMAS

<…>Toks šiandien atsiskleidžia prieš mus Martyno Mažvydo gyvenimo kelias ir toks iškyla prieš mūsų akis jo asmenybės paveikslas.

Tas paveikslas čia nupieštas, naudojantis daugiausia paties Mažvydo pateikiamais faktais, liudijimais, prisipažinimais. Daugelis to paveikslo bruožų paremti citatomis iš jo laiškų ir iš jo parengtų leidinių pratarmių bei dedikacijų. Vis dėlto tai medžiaga daugiau sugestyviai autocharakteristikai, negu objektyviam autentiškam portretui. Užtat kai kas tame portrete galėjo būti interpretuota ir perdėm subjektyviai. Be to, jame dar liko nemaža akivaizdžių spragų, atvirų prieštaringumų, daug kas čia tenubrėžta vien punktyru. Dabartinis Mažvydo paveikslas dar primena greičiau mozaiką, sudėtą iš nevienodo tikrumo bei ryškumo dalelių, negu išbaigtą biustą ar aiškių kontūrų portretą. Ar įneš ateitis į šį paveikslą naujų, labiau patikimų elementų, kurie padėtų jį koreguoti bei paryškinti,— galima vien tikėtis.

Produktyvesnis šiam tikslui kelias, atrodo, būtų vadinamoji meninė biografija, kurios klasiškus pavyzdžius naujaisiais laikais sukūrė Steponas Cveigas ir Andre Morua. Tokiu keliu, sakysime, jau eina mūsų kaimynai baltarusiai, nušviesdami savo nacionalinės spaudos pradininko — kone Mažvydo amžininko, taip pat humanizmo epochos veikėjo — Pranciškaus Skorinos gyvenimą. Apie jį baltarusiai jau turi susikūrę ir dramą, ir romaną, netgi ir plačiaekraninį meninį filmą. Ne mažiau tokio pavaizdavimo nusipelno ir mūsų Mažvydas — drauge su visa savo audringa epocha. Suprantama, kūrybinei fantazijai čia priklauso išskirtinis vaidmuo, betgi be jos mes niekada neturėsime nei tolimos praeities, nei juo labiau jos įžymiųjų žmonių pilnakraujo paveikslo. Tad tokios kūrybinės išmonės pagrindu ir norėtųsi čia užbaigti Martyno Mažvydo gyvąjį atvaizdą.

Pasitelkus intuiciją, paremtą kai kuriomis inspiracijomis, galima vaizduotis Mažvydą buvus nestambaus stoto, vidutinio ūgio, padžiūvusio veido, žvitraus žvilgsnio ir išraiškios mimikos. Jo bus nešiota ilgoki šviesūs plaukai, pagal ano meto madą apkirti ties kaklu. Judrūs judesiai, impulsyvus reagavimas, atvirai reiškiamos emocijos turėjo atspindėti jo sangvinišką temperamentą, kurį jis bus tramdęs dvasininko padėties bei orumo nuovoka. Nemažos reikšmės tam orumui palaikyti jis skyrė ir drabužiams, kurie dėl nuolatinių nepriteklių dažniausiai buvo jau nebenauji, gerokai padėvėti.

Visą gyvenimą nesiskirdamas su protiniu darbu, su tomis savo “studijomis”, Mažvydas bus dažnai sėdėjęs palinkęs prie stalo, vis ką nors skaitydamas ar rašydamas, versdamas ar eiliuodamas, kartais dar ir giesmių gaidas “suguldydamas”. Tad į sentvę jis tikriausiai bus buvęs jau kiek sukumpęs ir vargu ar beišlaikęs aiškų regėjimą.

Išgyventi jaunystėje skaudūs įvykiai, persekiojimas dėl įsitikinimų, priverstinis pasitraukimas iš gimtojo krašto, patirtas skurdas, vargas, kartais net alkis, paskui nuolatiniai rūpesčiai ir įvairios nesėkmės ilgainiui bus uždėję visai Mažvydo povyzai vidinio dramatizmo atspalvį, įbrėžę į jo intelektualumu spindintį veidą ne vieną gilią raukšlę.

Silpnasveikatis iš jaunystės, senatvėje tikras paliegėlis ar net visiškas ligonis, Mažvydas iki paskutiniųjų gyvenimo dienų atkakliai neišleido iš savo padžiūvusių, gal jau drebančių rankų knygos ir plunksnos — tų dviejų svarbiausių reikmenų, kuriais jis ir užtikrino sau amžiną atminimą vėlesnėse kartose.

Tokiu gyvu — kartu ir realiu, ir sąlygišku — paveikslu norėtųsi matyti Martyną Mažvydą išryškėjant lietuvių raštijos istorijos panoramoje.

 Iš pratarmės knygai:  M. MAŽVYDAS. Pirmoji lietuviška knyga.- V.: Vaga, 1974, 43-45 p.