Tomas Sakalauskas. Mažvydo ąžuolas: punktai sakymų apie lietuvišką knygą

Stovėdamas prie skulptoriaus A. Boso sukurto "Martyno Mažvydo", visada patiriu įspūdį: rodos, akmens žmogus, iš kažin kur atskubėjęs, peršoka mane ir lekia tolyn. Lyg būčiau jam pastojęs kelią. Jis rankose tvirtai laiko KNYGĄ, ją neša pagarbiai it kokią monstranciją, kurioje saugomas gimtosios kalbos sakramentas; žvelgia atgal, į nueitą kelią, į tolius, iš kurių gabena brangų nešulį, o greitos kojos lekia į priekį, į nežinomas erdves.

Tai KNYGOS šuolis iš šaknų į šakas. Atsigręžiu į Martyną Mažvydą – į jo 450 metų amžiaus KNYGĄ.

Šis MAŽVYDO ĄŽUOLAS yra nepaprastas.
Suraskite jame septyniolika vietų, kurios jautrios pelytei,
ir per jas nukeliausite į praėjusį laiką, susipažinsite su asmenybėmis,
stovėjusiomis prie pirmosios lietuviškos knygos lopšio.

Lietuviškos knygos gyvasis medis keliasi iš giliausių šaknų. Viena jų siekia net XIV amžiaus pabaigą. Ji mus nuveda į Angliją, į mokslų miestą Oksfordą. Čia prarastame laike atrandame vieną įsimintiną asmenybę, tai – teologas, universiteto profesorius Johnas Wyclifas (apie 1320 – 1384). Jis – vienas pirmųjų Romos Bažnyčios reformatorių, kurio idėjas vėliau perėmė ir plėtojo čekas Janas Husas ir vokietis Martinas Lutheris.
Apreikšta Reformacijos žinia sklido į Rytus: amžių laiptais – per Prahą, per Vitenbergą – artėjo prie Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės.
J. Wyclifas didžiausią dėmesį kreipė į Šventąjį Raštą – vienintelį tikybos šaltinį ir reikalavo, kad jis būtų atiduotas žmonėms, nes tai yra gyvenimo knyga, Kristaus tikėjimas, tiesa ir neklystantis įstatymas. Pirmoji dvasininkų pareiga yra aiškinti tikintiesiems Šventojo Rašto prasmę. J. Wyclifas mokė, jog kiekvienas krikščionis – mums tai labai svarbu akcentuoti ir prisiminti – privalo turėti Šv. Raštą gimtąja kalba, kad galėtų sekti paskui Kristų. J. Wyclifas išvertė į anglų kalbą Bibliją.
Bažnyčios reformatoriaus įtaka lėmė, kad Anglijoje susikūrė religinė lolardų bendruomenė, kuri naudojosi išverstu Šventuoju Raštu anglų kalba.
J. Wyclifo mokslas Anglijoje neilgai plito. Jo raštai buvo sudeginti, 1377 m. Bažnyčios valdžia jį prakeikė, o popiežius Grigalius XI pasmerkė kaip eretiką. Tačiau J. Wyclifo įskelta kibirkštis neužgeso, – ji persimetė į Čekiją, įsiplieskė tarsi liepsna ir plito Europos žemėmis.

Vienas žymiausių J. Wyclifo pasekėjų XV a. buvo Prahos universiteto profesorius, pamokslininkas Janas Husas (1371 – 1415). Jį nepaprastai jaudino anglo raštai, nes juose jis rado didį žmogų – drąsų, šventą, kuris aiškiai nurodė, kad vienintelė išeitis iš to meto bažnytinio chaoso yra reforma, paremta Šventuoju Raštu. Apie savo mokytoją J. Husas pasakė: "Prie Wyclifo mane traukia garbė, kurią jam pripažįsta nesugadinti Oksfordo universiteto kunigai ir kiti žmonės. Mane vilioja jo raštai, kuriais jis, kiek leidžia jėgos, siekia vesti žmones į Kristaus įstatymą, o pirmiausia kviečia dvasininkiją palikti blizgučius, pasaulietišką valdžią ir gyventi apaštalų pavyzdžiu bei Kristaus įstatymais".
J. Husas ėjo toliau negu anglų reformatorius. Jis reikalavo iš esmės reformuoti Bažnyčią, smerkė jos turtus, prekybą indulgencijomis, skelbė, kad naudotis valdžia galima tik laikantis "Dievo įstatymų", reikalavo, – į tai mes vėl atkreipiame skaitytojo dėmesį, – pamaldas laikyti gimtąja čekų kalba. O tai reiškė, kad ta kalba būtų rašomos religinės knygos. Čekų kalba jis sakė pamokslus.
"Aš jus užtikrinu,– skelbė pamokslininkas, – kad mano tikslas yra ginti tiesą, ypač Šventojo Rašto tiesą, kurią ginsiu iki mirties, nes žinau tiesos kainą: tiesa yra galingiausia ir amžina. Ji nugali." J. Husas tvirtai laikėsi savo įsitikinimų ir buvo tikras, kad nugalės savo priešininkus, jei įvyktų atvira diskusija.
Tačiau priešininkai nediskutavo – jie puolė. 1410 m. J. Husas atskirtas nuo Bažnyčios. 1414 m. iškviečiamas į Konstancos Bažnyčios Susirinkimą – ir teisiamas. Nuosprendis skelbė: "1. Sudeginti Huso knygas, kurios parašytos lotynų ir čekų kalbomis. 2. Paskelbti Husą eretiku. (...) Nors Šventasis suvažiavimas neseniai pasmerkė Wyclifo, prakeiktos atminties žmogaus, mokslo klaidas, Janas Husas, ne Kristaus, o eretiko Johno Wyclifo mokinys, platino ereziją savo knygomis ir savo pamokslais".
J. Husas nuteisiamas mirti ant laužo.
Prieš nuosprendžio įvykdymą J. Husui dar kartą buvo pasiūlyta atsisakyti savo mokslo, bet jis pasakė: "Už tą pačią evangelišką tiesą, kurios aš mokiau ir kurią skelbiu, esu pasiruošęs šiandien mirti".
Tas, kuris nebijo mirti, – tą tiesą ne kartą patvirtino istorija, – yra nenugalimas. Didžių žmonių skelbta tiesa, kaip ir knygų rankraščiai, – nesudega laužo liepsnose.

J. Wyclifo ir J. Huso idėjos Vokietiją pasiekė XVI amžiuje. Reformacijos skleidėjas vokiečių žemėse buvo Vitenbergo universiteto profesorius, buvęs vienuolis Martinas Lutheris (1483 – 1546). Jis 1517 m. paskelbė garsiąsias 95 tezes, kuriose išdėstė savo religinę doktriną: išganymas priklausąs ne nuo maldų, pasninko, šventųjų vietų lankymo, aukojimo, ne nuo sakramentų bei apeigų, o nuo tikėjimo nuoširdumo; Bažnyčia ir dvasininkai, kaip tarpininkai tarp žmogaus ir Dievo, nereikalingi; religinių tiesų šaltinis esąs tik Šv. Raštas, o ne Šv. Tradicija.
Iš pradžių atrodė, kad plintanti reformacijos banga tėra kovos bažnyčios viduje tęsinys; kad universitetų teologijos profesoriai, matydami Bažnyčios krizę, siekė ją įveikti reformomis. Tačiau M. Lutherio tezės bylojo, jog tai ne vienų namų vidaus nesutarimai: katalikybės Namai pernelyg sugriuvę, todėl ne atstatyti juos reikia, o statyti naujus Namus – naują Bažnyčią.
M. Lutherio tezės buvo galingas impulsas visoms opozicinėms Europos jėgoms susimokyti prieš Romos popiežių ir katalikų Bažnyčią, kovoti už religinę ir nacionalinę Vokietijos nepriklausomybę.
Suprantama, M. Lutheris, kaip ir jo pirmtakai reformatoriai, susilaukė pasmerkimo. Jis buvo apkaltintas erezija; kviečiamas į teismą Romoje (vykti atsisakė); popiežiaus Leono X buvo ekskomunikuotas, o jo bulė "Exsurge Domine" – "Prisikelk, Viešpatie" – sudeginta Vitenbergo universiteto kieme.
Popiežiaus pasmerktas ir imperatoriaus persekiojamas, M. Lutheris slapstėsi Vartburgo pilyje, kur 1521 – 1522 metais išvertė į vokiečių kalbą Bibliją (išleista 1534 m.). M. Lutherio Biblija – nepaprastos reikšmės kultūros įvykis, padaręs perversmą žmonių mąstysenoje. Tai – vokiečių nacionalinės raštijos pamatas. Nuo šiol pradeda formuotis žmonių tautinė sąmonė ir savimonė. Be M. Lutherio neįsivaizduojamas ir pirmosios lietuviškos knygos pasirodymas: liuteronizmas reikalavo, kad religinius raštus galėtų skaityti visi, nes anksčiau knygos buvo leidžiamos tik lotynų kalba.
Vartburgo pilies mūrai nesustabdė Reformacijos plitimo Martino Lutherio, jo bendražygio Philipo Melanchthono mokymas sklido į šalis, užgriebdamas vis daugiau žmonių. Jis tapo nauja krikščionybės kryptimi – liuteronybe.
Naujos idėjos pasiekė ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Apie tai byloja tokia žinia: XVI a. pradžioje Vitenbergo universitete pas M. Lutherį ir P. Melanchthoną mokėsi du lietuviai – Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis Vitenbergo didžiųjų reformatorių atgarsį randame ir pirmoje lietuviškoje knygoje – Martyno Mažvydo "Katekizme", kuriame buvo išspausdinta M. Lutherio "Giesme apie svėtastį (Komuniją)".
Taigi, XVI a. pradžioje Reformacija ateina į mūsų žemes. Ką jį neša? Kaip artina pirmosios lietuviškos knygos gimimą?

Prieš persikeldami į LDK žemes, trumpai turime sustoti Karaliaučiuje ir keletą žodžių tarti apie Prūsijos kunigaikštį Albrechtą.

Albrechtas Brandenburgietis (1490 – 1568) pagal tėvą priklausė Hohencolernams – aukštai vokiečių feodalų dinastijai, tačiau pagal motiną buvo Žygimanto Senojo seserėnas ir Žygimanto Augusto pusbrolis. Politiškai jis po 1519 m. ordino pralaimėto karo su Lenkija buvo Žygimanto Senojo vasalas. 1525 m. Albrechtas, paskutinysis didysis magistras, panaikino Kryžiuočių ordiną, buvusio ordino teritorijoje įkūrė pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę ir pats tapo pirmuoju Prūsijos kunigaikščiu. Tais pačiais metais Albrechtas su daugeliu ordino riterių priėmė M. Lutherio tikėjimą, o liuteronizmą paskelbė savo valstybės religija.
Netrukus liuteronizmo idėjos ėmė plisti ir Lietuvoje. Skleisdamas protestantizmo idėjas, Albrechtas tikėjosi ramaus užnugario Lietuvoje. Jis stengėsi sutraukti į Prūsiją visus žymesnius Lutherio šalininkus. Palaikė reformaciją Lietuvoje ir Lenkijoje; davė prieglaudą tremiamiems iš ten reformacijos skleidėjams. Prūsijoje gyvenantiems lietuviams ir lenkams pavedė naujai kuriamas parapijas ir mokyklas, duodavo lėšų jų knygoms spausdinti. Per liuteronizmą stengėsi plėsti savo įtaką Lietuvoje ir Lenkijoje.
1545 m. Karaliaučiuje kunigaikščio lėšomis išspausdintas pirmasis Katekizmas prūsų kalba.
Svarbu pasakyti, jog nuo 1529 m. Albrechtas gerus santykius palaikė su Vilniaus vaivada Albertu Goštautu (šio žmogaus reikšmę ruošiant dirvą pirmai lietuviškai knygai aptarsime kitame punktų sakyme).
Prūsijos kunigaikštis 1542 m. Karaliaučiuje įsteigė Partikuliarą – dalinę aukštąją mokyklą, kuri 1544 m. tapo universitetu.

Artėja lietuviškos knygos apsireiškimo laikas. Išvakarėse pirmiausia išryškėja Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Albertas Goštautas (apie 1480 – 1539). Jis – vienas iš nedaugelio Lietuvos didikų, kuriems rūpėjo kultūrinis krašto likimas.
A. Goštautas vadovavo I Lietuvos Statuto (1529 m.) sudarymui. Su jo vardu turi būti siejamas ir Lietuvos metraščių Platesnysis sąvadas ir jo atskiras variantas, vadinamas A. Bychovco kronika. Tiek Statute, tiek metraščiuose, kaip teigia šių raštijos paminklų tyrinėtojai, pro slavišką tekstą prasismelkia ir lietuvių kalba. "I Lietuvos Statuto tekstas, jo sakinių konstrukcija rodo, kad surašant šį teisyną, galėjo būti kalbama ir galvojama lietuviškai"( E. Gudavičius).
A. Goštautas pasižymėjo politinės veiklos savarankiškumu, nepataikavo Lenkijos ponams. Veikiamas reformacijos idėjų, rūpinosi lietuviškos kultūros reikalais. (Manoma, kad Goštautai išlaikė lietuvių kalbą, kaip ją išlaikė ir kunigaikščių Giedraičių giminė.) A. Goštautas jau 1510 m. turėjo asmeninę 71 tomo biblioteką. Tada nebuvo jokių lietuviškų knygų. A. Goštautas, be abejonės, žinojo, kad 1513 m. Krokuvoje išėjo pirmoji lenkiška knyga – maldaknygė "Sielos rojus", taip pat, jog baltarusių švietėjas P. Skoryna Vilniuje 1522 – 1525 m. išleido abi savo slaviškas knygas.
"O kuo mes blogesni?" – kilo klausimas. Šios tendencijos būrė bendraminčius. Istorikai S. Lazutka ir E. Gudavičius daro mums labai svarbią išvadą: "Tenka kalbėti apie A. Goštauto kultūrinio (o jei norime, ir literatūrinio) ratelio veiklą XVI a. 3 – 4 dešimtmetyje".
Priartėjame prie lemtingos ribos. "Drįstame spėti, – daro išvadą senosios lietuvių literatūros tyrinėtojas A. Jovaišas, – kad A. Goštauto ratelio kultūrinėje programoje, kurioje koncentruojasi renesanso ir humanizmo idėjos, turėjo būti numatytas ir lietuviškų religinių knygų leidimas".
Taigi, pirmosios lietuviškos knygos idėja gimė Vilniuje, lietuvių humanistų, bendradarbiavusių su A. Goštautu, aplinkoje. "Tuo laiku lietuvių kalbą imta kelti į kultūrinio gyvenimo paviršių. Ir tik todėl, kad dalis šių humanistų netrukus perėjo į liuteronizmo stovyklą, tolesnis lietuviškos knygos radimasis susilieja su reformacijos sąjūdžiu" (A. Jovaišas).
Idėja gimė. Dabar reikia išsimokslinusių žmonių, kurie galėtų ją įgyvendinti. A. Goštauto akys krypsta į savo globotinį Abraomą Kulvietį. Tačiau Vilniuje šis nesijaučia esąs pajėgus tam darbui. Su A. Goštauto rekomendaciniu laišku Albrechtui jis vyksta į Karaliaučių. Prūsijos kunigaikštis pataria A. Kulviečiui studijuoti Vitenberge, kur tuo metu dėstė M. Lutheris ir P. Melanchthonas.

1535 m. Abraomas Kulvietis (apie 1510 – 1545) grįžo į Lietuvą, įgijęs humanitarinį išsimokslinimą. Tuo metu Vilniuje, kaip spėja V. Biržiška, jis "buvo įšventintas katalikų kunigu, nes jam tada buvo suėję įšventinimui reikalingi 24 metai". Šv. Onos bažnyčioje sako pamokslus. Skelbia atsivežtas protestantizmo idėjas; viena jų – reikalavimas religinį švietimą ugdyti gimtąja kalba. A.Kulvietis ir S. Rapolionis

"Tuo metu Lietuvos sostinėje virė kultūrinis gyvenimas. Krašte atsirado žmonių, kurie suprato, kad nepakanka studijų užsieniuose, kad Lietuvai reikia savų mokyklų. Todėl buvo sumanyta įsteigti aukštesniąją mokyklą (kolegiją), kuri ruoštų jaunimą tolesnėms studijoms užsienio universitetuose. Ją organizuoti ėmėsi Jurgis Zablockis (apie 1510 – 1563). Tačiau jo prašymas leisti įsteigti tokią mokyklą buvo atmestas. Mat J. Zablockis neturėjo gerų ryšių su Didžiojo kunigaikščio dvaru" (B. Genzelis).
Reikia pasakyti ir tai, jog A. Kulvietis grįžo labai palankiu laiku, nes tada Vilniuje gyveno jaunasis Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas ir jo motina karalienė Bona.
Karalienė parėmė ir globojo atvykusį mokslo vyrą, kuris čia jau buvo žinomas ir daugelio laukiamas: to meto Lietuva taip išsimokslinusių žmonių neturėjo. Todėl, dar neatvykus A. Kulviečiui, jo bičiuliai iš anksto jam buvo numatę projektuojamos mokyklos vadovavo vietą.
Tačiau svarbiausia, kaip teigia istorikas E. Gudavičius, "pats A. Kulvietis suprato, jog atėjo laikas Lietuvoje sukurti europinio lygio mokyklą. Dėl investicijų kreipėsi į karalienę Boną. A. Kulvietis suprato ir tai, kad toje mokykloje lietuvių kalba turi būti mokomoji kalba. Lietuva lenkėjo, ir todėl reikėjo ugdyti lietuvių inteligentiją. Ir jis 1539 m. sukūrė tokią mokyklą. A. Kulvietis, žinoma, turėjo pagalbininkų, bet jis buvo vienintelis (kol kas kitų nežinome), kuris suvokė to meto Lietuvos kultūrinę situaciją ir ėmė realizuoti savo mokyklos idėją. Tai genijaus idėja".
A. Kulviečio kolegijoje dėstė jo kolegos Stanislovas ir Jurgis Zablockis. Šiems Lietuvos bajorams lietuvių kalba buvo gimtoji, o lenkų – svetima. Kaip tik jie brandino idėją kurti raštiją lietuvių kalba. Tada A. Kulvietis ir jo bendraminčiai turėjo rūpintis lietuviškų vertimų parengimu ir galvoti apie lietuvišką knygą. Čia, A. Kulviečio mokykloje, ji pradėta.
Kolegijoje mokėsi apie 60 jaunuolių. Kaip mano tyrinėtojai, ją lankė Martynas Mažvydas. Tačiau, kaip jau ne kartą galėjome patirti, prasidėjo puolimas. Vilniaus vyskupas Alšėniškis apskundė A. Kulvietį Žygimantui Senajam dėl liuteronizmo platinimo. Proga buvo ypač patogi: 1542 m. Bona trumpam išvyko į Italiją, o Goštautas mirė dar 1539 m.
Karalius 1542 m. gegužės mėnesį kartu su ponų tarybos nariais paskelbė Vilniuje specialų dekretą prieš A. Kulvietį:
"... lietuvis Abraomas iš Kulvos, mūsų valdinys, nuo visuotinės šventosios Romos katalikų bažnyčios atsimeta ir kitus, kiek galėdamas, savo naujais mokslais į paklydimą traukia". Jeigu teismo pareigūnų "nebūtų surastas arba dėl slapstymosi negalėtų būti į teismą atvestas, tada norime, kad būtų apšauktas visose mūsų valstybėse (...), paskelbiant jam baniciją, ir visas jo turtas (...) konfiskuotas".
Mokykla uždaryta. A. Kulvietis ir jo kolegos turėjo bėgti iš Vilniaus. Juos Karaliaučiuje priglaudė kunigaikštis Albrechtas.

1543 m. iš Karaliaučiaus A. Kulvietis siunčia karalienei Bonai laišką. "Maloningoji Ponia, mūsų tėvų laikais nebuvo girdėti, kad kas nors nenusikaltęs ir be teismo sprendimo būtų pasmerktas. O mano priešai ne tik mane pasmerkė, bet ir diena po dienos per pamokslus šmeižia, pajuokia, plūsta ir niekina. (...) Yra daug Jūsų Didenybės pavaldinių lietuvių, labai išsimokslinusių, kurie galėtų būti naudingi valstybei. Bet mano likimo įbauginti, jie apsigyveno Vokietijoje. Kai kuriuos jų priglobė šviesiausias Prūsijos hercogas (...). Šviesusis hercogas, nesigailėdamas didelių išlaidų, įsteigė puikią mokyklą, iš visur prisikvietė mokytų vyrų (...). Jis nori mane paskirti šios mokyklos rektoriumi. Todėl, jeigu Jūsų Didenybės viešpatystėje man nebus vietos, šį skyrimą priimsiu. Bet, Maloningoji Ponia, skaudu, kaip Dievą myliu, mums visiems, kad, trokšdami dirbti saviesiems, dabar dirbame svetimiesiems".
Albrechtas įtraukė A. Kulvietį į Karaliaučiaus universiteto steigimo darbą; 1544 m. jis tapo universiteto graikų kalbos profesoriumi.
Karaliaučiaus universitete profesoriavo ir Stanislovas Rapolionis (apie 1500 – 1545). Jis gavo geriausiai apmokamą teologijos katedrą.
Amžininkai į S. Rapolionį ir A. Kulvietį, garsius profesorius, žvelgė su viltimi; manė, kad jie pirmieji privalo rūpintis lietuvių švietimu. Turbūt nėra abejonės, kad jiems buvo skirta parašyti pirmąją lietuvišką knygą. "Jei ne ankstyva mirtis, be abejo, jiems būtų atitekusi pirmosios lietuviškos knygos autorių garbė" (A. Jovaišas).
Ir tada iškyla Martyno Mažvydo vardas. "Mažvydas – didelis žmogus, – teigia istorikas A. Bumblauskas, – bet jis sėdi ant Kulviečio ir Rapolionio, dar didesnių, nugarų. Ar Mažvydas šiandien būtų garsus, jei tie nebūtų taip anksti mirę?"
Kultūros vertybės – ne vieno atsitiktinio žmogaus darbo rezultatas. Atskiri žmonės tampa pribrendusių idėjų reiškėjais.
Tokiu žmogumi Lietuvos knygos istorijoje tapo Martynas Mažvydas.

Giesmė nukelia į Vilniaus laiką, kai M. Mažvydas, mokydamasis A. Kulviečio mokykloje (arba, kaip kas spėja, gal ir joje dirbęs), dėl liuteroniškos veiklos, kaip ir jo bendraminčiai kolegos, buvo persekiojamas ir net kalinamas. Tai paliudija ir pats M. Mažvydas, nes 1548 m. laišką Karaliaučiaus universiteto rektoriui J. Bretschneideriui (Plakotonui) pasirašė, prie pavardės pridėdamas "Protomartyr dictus", t.y. "vadinamas pirmuoju kankiniu". 1542 m. uždarius kolegiją, jam teko bėgti iš Vilniaus, "kol atsirado liuosas Žemaičiuose".
Neatsitiktinai jis patraukė į šias žemes: Martynas Mažvydas (apie 1520 – 1563) gimė "kažkur žemaičių tarmės plote" (Z. Zinkevičius), greičiausiai dabartiniame Šilutės rajone. Taigi buvo žemaitis.
Išvykęs iš Vilniaus, prieglobstį jis galėjo rasti Butkiškėje, pas A. Kulviečio motiną, ar liuteronams priartinančio Žemaitijos seniūno J. Bilevičiaus dvare. (Spėjama, kad šio didiko ir jaunimo globėjo dvare Viduklėje M. Mažvydas yra įgijęs pirminį išsimokslinimą.)

Žygimantas Augustas, 1544 m. gavęs iš tėvo Žygimanto Senojo faktinę valdžią Lietuvoje, liuteronybės persekiojimus sustabdė. Tuo metu M. Mažvydas grįžo į Vilnių, tačiau čia, kaip jau žinome, jis nerado didžiai išsimokslinusių savo bičiulių.

A. Kulvietis ir S. Rapolionis darbavosi Karaliaučiuje. Jiedu svečioje žemėje taisė kelią pirmajai lietuviškai knygai. Tokios knygos leidimui pritarė ir netgi ją skatino kunigaikštis Albrechtas: dalis Rytų Prūsijos gyventojų kalbėjo lietuviškai ir jiems, pagal protestantizmo doktriną, reikėjo lietuviškai mokančių kunigų.
Lietuviškos knygos idėją "pagimdė humanizmo ir reformacijos sąjūdis, kaip kūrybinės pažangos ir atnaujinimo valia" (V. Mykolaitis – Putinas). Todėl Albrechtui, kaip, pasak M. Mažvydo, naujo tikėjimo "žadžia milietaiui", rūpėjo spausdinti ir platinti lietuviškus raštus.
Lietuviškoji Knyga tvyrojo virš Karaliaučiaus miesto. Tačiau 1545 m. netikėtai vienas paskui kitą miršta S. Rapolionis ir A. Kulvietis, Knygos rengėjai.
Darbas sustojo, bet nebuvo jam lemta baigtis. Lankydamasis Vilniuje, kunigaikštis Albrechtas kreipėsi į Žemaičių didiką J. Bilevičių, ieškodamas sau tinkamo žmogaus, kuris galėtų užbaigti tai, ką buvo pradėję A. Kulvietis su S. Rapolioniu. Buvo rekomenduotas M. Mažvydas. Albrechtas laišku, rašytu 1546 m. birželio 8 d., kreipiasi į Mažvydą: "Garbingasai ir išmokslintasai, taurusai, mums mielasai! (...) Maloniai reikalaujame, kad kuo greičiau čia, į mūsų Karaliaučiaus miestą, atvyktum".
M. Mažvydas nedelsdamas vyksta Karaliaučiun. 1546 m. rudenį jis buvo įrašytas į universiteto studentų sąrašus.
"Retrospektyviškai turime išprotauti, kad Albrechtas pasikvietė M. Mažvydą ne tik dirbti kunigu, bet ir leisti lietuviškas liuteroniškas knygas" (A. Jovaišas). Tam darbui, matyt, jau iš anksto rengtasi Lietuvoje. "Galima tarti, kad Mažvydas, traukdamas į Rytų Prūsiją, nusivežė ten šiek tiek medžiagos pirmajai knygai" (M. Ročka). Tokią prielaidą paliudija pats "Katekizmas", kurį M. Mažvydas parengė per labai trumpą laiką – nepraėjus nė pusmečiui nuo jo atvykimo. Pirmoji lietuviška knyga išspausdinta Karaliaučiuje 1547 m. sausio 8 d. H. Weinreicho spaustuvėje. Spėjama, kad buvo išspausdinta 200 – 300 egzempliorių. Apimtis – 79 puslapiai.
Taigi, lygiai prieš 450 m. išmušė Martyno Mažvydo misijos išsipildymo valanda.

Mūsų Pradžios knyga – "KATECHISMUSA prasty žadei, makslas skaitima rašta yr giesmes dėl krikščianistes bei del berneliu jaunu nauiey suguldytas" – nėra vientisa, o yra sudėta iš kelių dalių. Ne visų dalių autorius pats M. Mažvydas. Jis parengė Knygą, naudodamasis keliais kitų tautų autoriais ir tuo, kas buvo padaryta jo pirmtakų. Gal dėl to ir antraštiniame puslapyje nėra jo pavardės.
Knyga prasideda M. Mažvydo eiliuota elegine Dedikacija lotynų kalba "Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei":

M. Mažvydas pirmaisiais žodžiais kreipiasi į Lietuvą, kaip į gyvą būtybę. "Čionai reiškiamas pageidavimas, kad ir "garsingoji Lietuva" ("Lituania clara"), bijodamasi rūstaus paskutinio teismo, taip pat priimtų protestantizmą" (M. Ročka). Dedikacijos žodžiai byloja, kad Knyga skirta ne Prūsijos kunigaikštystei, kurioje M. Mažvydas atvyko ir rado prieglobstį, bet tikrajai savo tėvynei Lietuvai.

Kitame knygos lape randame įdėtą lotynišką Prakalbą "Pastoribus et ministris ecclesiarum in Lituania gratiam et pacem" ("Bažnyčių Lietuvoje ganytojams ir tarnams malonė ir ramybė "). Kas ją parašė, nepažymėta. Manoma, kad Prakalbos autorius yra Karaliaučiaus universiteto rektorius F. Stafilas. "Tačiau joje kalbama Mažvydo vardu, lietuvių kalba laikoma sava, todėl Stafilas, kurio pareigos buvo rūpintis knygų leidyba, galėjo tą pratarmę tik peržiūrėti bei aprobuoti, nebūtinai pats ją parašyti" (Z. Zinkevičius).
"Kai kurie per daug griežtai apriboja Švento Rašto turėjimą, – skelbia Prakalba, – jį skirdami tik kunigų šeimai, o neskirdami liaudžiai. Jie šūkauja apie šventenybių sutepimą, paslapčių išniekinimą ir kad, esą, plačiai atsivertų durys viešiesiems ir namų nesutarimams, jeigu prie jo prileistum prastuomenę. Todėl jie budriai saugo, kad nė vienas žmogus, kalbąs gimtąja kalba, neišeitų į šią apaštalų ir pranašų šventovę. Tačiau ši neteisybė yra nepakenčiama. Sakykite, ar begali būti kas neteisingiau, kaip atstumti liaudį nuo visiems priklausomų šventenybių, nuo kurių negali būti atstumtas nė vienas žmogus, nepatirdamas nuostolio savo sielai ir amžinajam gyvenimui. (...) Todėl, prileiskite, o kilmingieji, prastuolėlius ir prie tų šventenybių, kurios jiems priklauso ir kurios, be abejonės, yra bendros ir jums, ir jiems"...
Toliau su didele širdgėla konstatuojama: "... kokia nekultūringa ir tamsi, nepažįstanti jokio pamaldumo ir krikščionių religijos yra mūsų tauta, palyginti su kitomis tautomis, kaip maža rasi liaudyje tokių, kurie... įstengtų ištarti bent pirmąjį Viešpaties maldos žodį. Maža to, – ir tatai dar baisiau girdėti,– daugelis dar ir dabar visų akivaizdoje atlieka stabmeldiškas apeigas ir viešai išpažįsta stabmeldystę: vieni medžius, upes, kiti žalčius, kiti dar ką kitą garbina, šlovindami kaip dievus".
Prakalba baigiama tokiais žodžiais: "Jums, gerbiamieji ganytojai ir mokytojai, pateikiame tokį katekizmą, neišdailintą ir trumpą, – ir dar mūsų lietuvių kalba, – būdami pasiryžę, Dievo padedami, netrukus duoti kokį nors didesnį ir geresnį darbą, jei tiktai dėl šios knygelės pamatysiu jūsų malonų man palankumą.

Prakalba byloja, kad pradedamas nuoseklus religinis lietuvių švietimo darbas. Savo skelbiamomis mintimis lotyniškoji Prakalba yra artima eiliuotajai lietuviškai Prakalbai.
Verčiame knygą.

"Knigieles pačias byla letuvinikump ir žemaičiump", t.y. "Knygelės (ši knyga) pačios byloja į lietuvius ir žemaičius", – tai pirmieji lietuviški žodžiai nuo Knygos kalno, skelbiami savo broliams ir seserims, kurie tos ištarmės laukė nuo pasaulio pradžios. Pagaliau sulaukė – suskambo lietuviškas žodis:

Šios eilutės atskleidžia Katekizmo autoriaus paslaptį. Kaip 1938 m. išaiškino lenkų kalbininkas J. Safarevičius, lietuviškoje eiliuotoje Prakalboje yra akrostichas (Akrostichas – graikiškai vadinama tokia literatūros kūrinio forma, kurio eilučių pirmosios raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį ar posakį), įamžinantis Martyno Mažvydo vardą ir pavardę. Skaitant Prakalbos eilučių pirmąsias raides nuo trečios iki devynioliktos eilutės, išryškėja lotyniška forma: MARTJNVS MASVJDJVS – Martinus Masvidius.

Prakalbos 112 eilučių – knygos širdis. Pirmą kartą ima plakti, pulsuoti lietuviškas žodis. Jis gyvastingai praneša pasauliui: "Aš atėjau. Aš esu!" Jis byloja, kad senas lietuvių noras turėti savo Knygą – išsipildė.
Prakalboje sakoma, kad knygelė parodys lietuvių ir žemaičių prastuolėliams, kaip pažinti tikrąją religiją, kurios vardas liuteronybė. Tai svarbiausioji mintis. Todėl lietuviai turi niekad su šia knygele nesiskirti, dieną ir naktį prie savęs laikyti, mokyti iš jos savo sūnus, dukteris ir šeimyną.
V. Kavolis lietuviškoje Prakalboje įžvelgė ir dar gilesnius klodus. "Lietuvių rašytinės literatūros pradžioje, – rašė jis, – randame linearinę laiko sampratą: istorija yra pažangos – nuo senojo blogio į naująjį gėrį – vyksmas. (...)

Istorija yra sakralinė istorija, jos kryptis iš anksto nustatyta ir žmonės skatinami būti jos agentais, jiems žadant asmeninį atlyginimą ar bausmę. Tokia sakrališkai susiaurinta, utilitariškai motyvuota įžengia istorija – pažangos, bet ne laisvės istorija – lietuvių sąmoninguman. Tai jo kultūrinio modernėjimo pradžia".
Šioje vietoje ir baigiasi originalioji savo turiniu Katekizmo dalis. Toliau eina sekimai bei vertimai.
Verčiame kitą Knygos puslapį.

Atvertę randame nedidelį, keturių puslapių elementorių, pavadintą "Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti".
Kaip yra nustatęs norvegų kalbininkas Ch. Stangas, ši knygos dalis išspausdinta, pasinaudojant G. Sauromano lotynišku mažuoju Katekizmu (1529), skirtu mokykloms.
Čia pirmą kartą pateikiama abėcėlė, pritaikyta lietuvių kalbos garsams reikšti. Yra 23 didžiosios ir 25 mažosios raidės. Raidės suskirstytos į balsines (balses), dvibalsines (dvibalses) ir sąbalsines (priebalses). Tai pirmieji lietuviški gramatiniai terminai.
Skaityti mokoma silabizuojant, t.y. garsus tariant skiemenimis:

Pratimų pabaigoje M. Mažvydas duoda du patarimus. Vieną – mokytojams: "Išmintingas mokytojas bernelio daugiu silabizatūros teneapsunkina, bet skaityti turi juo veikiaus mokyti". Antrą, eiliuotą, mokiniams:

Vidurinę knygos dalį užima pats katekizmas – tikybos pradžiamokslis, kur trumpai išdėstomi religiniai, doroviniai, socialiniai pamokymai. Šią religinę 23 puslapių dalį M. Mažvydas skiria "dėl prastų žmonių, o didžiaus dėl sūnelių ir šeimynos ūkinykų".
Katekizmo pagrindą sudaro J. Sekliucjano 1545 m. Karaliaučiuje išleistas lenkiškas katekizmas. Be to, M. Mažvydas naudojosi dar ir J. Maleckio 1546 m. lenkišku katekizmu, o "Urėdai (pareigos)" versti iš J. Vilicko 1542 m. lotyniško katekizmo.
Šioje knygos dalyje "išguldytos" (kaip buvo reikalaujama visuose katekizmuose) maldos ir svarbiausios krikščioniškosios etinės priedermės: "čestavoki tėvą ir motiną tavo", "neužmuški", "nevoki", "neliudyki neteisaus liudymo..." "Tur vyrai mylėti savo moteris kaipo savo pačių kūnus", "tėvai, neprivadžiokit sūnų jūsų ingi rūstybę ir kerštavimą", "jūs, ponai, teisybę ir gėrybę tarnams priduokit", "seni gi vyrai trezvi (negirtuokliaujantys) tur būti" ir pan.
Katechetinės dalies pabaigoje pridėtas rimuotas ketureilis "Skaitytojop" (į skaitytoją)":

Pirmoji lietuviška knyga baigiasi giedojimu. Paskutinėje dalyje įdėtos "Giesmės šventos... dėl bernelių mažųjų su nota (gaida) senąja". Čia 11 giesmių su natomis. Giesmės M. Mažvydo Katekizmą išskiria iš kitų to meto katekizmų, leidžiamų dažniausiai be giesmių.
1525 m. išėjęs M. Lutherio mažasis katekizmas (skaitymų knyga), kuriame buvo įdėtos 25 giesmės (18 sukurta jo paties) atvėrė naujas erdves sakralinei muzikai, nes į ją plūstelėjo stipri liaudies melodijų banga. "Bažnytinės giesmės sykiu su tikėjimo išpažinimais (Confessio fidei) Reformacijos metais tapo populiariausia tikėjimo raiškos priemone: jose gebėta ne tik išsakyti dogmą, bet ir išreikšti žmogiškąjį santykį su ja" (D. Pociūtė).
Giedojimas – esminė protestantų pamaldų dalis. Todėl suprantama, kodėl M. Mažvydas paskyrė giesmėms didžiausią knygos dalį – net 40 puslapių. (Beje, M. Mažvydas ir vėliau didžiausią dėmesį skyrė giesmių rinkimui. Baigęs Karaliaučiaus universitetą ir paskirtas kunigu į Ragainę, jis parengė "Giesmes krikščioniškas", kurias jau po jo mirties išleido B. Vilentas: pirmąją dalį 1566, o antrąją – 1570 m. Tai didžiausias XVI a. lietuviškas giesmynas. Jame – 76 giesmės ir 30 psalmių.)
Svarbiausias Katekizmo giesmių vertimų šaltinis buvo jau minėto lenkų liuterono J. Sekliucjano parengtas giesmynas (1547). M. Mažvydas spėjo pasinaudoti tais pačiais metais keliais mėnesiais anksčiau išleistu giesmynu ir iš jo išversti 6 giesmes ir 2 psalmes. Kitos trys giesmės išverstos iš vokiečių kalbos, taigi ne paties Mažvydo, nes jis tuomet vokiškai dar nemokėjo. Antai "Litaniją naujai suguldytą" jis greičiausiai gavo iš J. Zablockio; po vieną kitą giesmę vertė S. Rapolionis, A. Kulvietis, gal A. Jomantas.
Katekizme yra M. Lutherio "Giesmė apie svėtastį (sakramentą)", kuriai Mažvydas davė garsios čekų husitų giesmės, kovinio jų himno, melodiją.
Paskutinė Katekizmo giesmė – viena gražiausių ankstyvųjų Viduramžių de tempore vakaro himnų:

Užverčiant paskutinį pirmosios lietuviškos knygos puslapį, nuskamba nuaidi giesmių aidai mūsų raštijos apyaušryje.
M. Mažvydo Katekizmas – šviečiantis brūkšnys tamsoje.

Išliko du pirmosios lietuviškos knygos egzemplioriai. Vienas Torunės universitete Lenkijoje, kitas – Vilniaus universitete.

M. Mažvydo išaugintas lietuviško žodžio medis su laiku šakojo ir lapojo; kilo vis nauji ūgliai.
Jis stovi p r a d ž i ų lauke. Pirmiausia čia – rašomosios ir literatūrinės kalbos pradžia.
"Mažvydo Katekizmas – pirmasis prabilimas gimtąja kalba į lietuvius, pirmasis mūsų raštijos žingsnis, kartu ir pripažinimas lietuvių kalbai ir rašomosios kalbos teisių. Šioje knygoje glūdi mūsų rašybos ir literatūrinės kalbos normų, jos kodifikacijos užuomazgos. (...) Nuo Mažvydo Katekizmo pasirodymo spausdintas žodis tapo pagrindiniu lietuvių tautos kūrybos reiškėju. (...)
Mažvydo atlikto darbo reikšmė lietuvių rašomosios kalbos kūrimo istorijoje labai didelė. Jis ne tik davė mūsų raštų kalbai pradžią, bet ir ją puoselėjo, pamažu pereidamas nuo savo gimtosios žemaičių tarmės prie Prūsijoje vartoto vakarų aukštaičių dialekto. Beveik ketvirtį šimtmečio (1547 – 1570) Mažvydo raštai buvo vieninteliai. Tik po to pasirodė kitų autorių darbai" (Z. Zinkevičius).

Katekizmo lietuviška prakalba – poezijos pradžia; čia – eilėdaros pradmenys.
"Prakalba buvo sumanyta parašyti išplėstinės personifikacijos forma. Su skaitytoju turėjo kalbėti ne Mažvydas, o knygelė: "Knygelės pačios bylo" (...). Jau pats apsisprendimas parašyti prakalbą eilėmis rodo, kad Mažvydas turėjo poetinių ambicijų. (...) V. Mykolaitis – Putinas rašė, kad prakalba sueiliuota labai laisva skiemenine, t.y. silabine eilėdara... Betgi, kaip parodė J. Girdzijausko tyrinėjimai, Mažvydas laikėsi anuo metu neretai pasitaikančios sintaksinės – intonacinės eilėdaros taisyklių. Ši eilėdara būdinga lenkiškai Viduramžių poezijai. Mažvydo prakalba yra vienintelis ryškus šios eilėdaros pavyzdys lietuvių literatūroje. (...)
Čia randame pirmąjį lietuvišką periodą – ilgą, užbaigtą banguojančios intonacijos sakinį, sudarytą iš kylančios ir krintančios dalies. (...) Mažvydas pradeda sintetinti ir jungti lietuviškame kūrinyje, lietuvių kalbos vartosenoje Europos kultūros tradicijas. Jo pirmas bandymas padaryti lietuvišką žodį europietišką yra gana sėkmingas" (A. Jovaišas).

Katekizmas – vertimo meno pradžia.
"Mažvydo paruoštose knygose daugiausia randame vertimų. (...)
Jau nuo pat mūsų raštų pradžios vietoj konkrečių veiksmažodinių posakių ima įsigalėti abstraktūs daiktavardiniai posakiai. Daugeliu atvejų, norint išreikšti abstraktų turinį, tai neišvengiama. (...) Galime numatyti, kokių sunkumų turėjo nugalėti Mažvydas, versdamas sunkius biblinius tekstus, su gausiomis abstraktinėmis sąvokomis ir painiais sakiniais. (...)
Kovodami su formos varžtais ir nenorėdami nutolti nuo originalo, mūsų pirmieji vertėjai perdavė tik jo prasmę, naudodamiesi pagrindinėmis sąvokomis, svarbiausiais sakinio žodžiais, nesirūpindami ar tai nesugebėdami sklandžiau ir vaizdingiau išsireikšti. Vertimai išėjo žymiai geresni, sklandesni ten, kur vertėjui nereikėjo rūpintis eilėraštine forma, būtent, verčiant psalmes..." (V. Mykolaitis – Putinas).

Katekizme įdėtas "Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti" yra pirmasis lietuviškas elementorius.
"Mažvydo Katekizmas buvo vidurinių amžių dvasios ir reformacijos sudaryta pirmoji pagrindinė kiekvieno krikščionio knyga. Šitai aiškiai rodo ir tai, kad Mažvydas vykdė tuo pačiu metu Vokietijoj ir Prūsijoj plačiai pasklidusius reformacijos reikalavimus. Mažvydas, sudarydamas pirmąją lietuvišką knygą, turėjo pirmasis parinkti ir pritaikyti lietuvių kalbai raidyną" (J. Laužikas).
"Nuo šito elementoriaus prasideda lietuviškos mokyklos istorija" (A. Jovaišas).

Katekizmo giesmynėlis – sakralinės muzikos pradžia.
Knygos pabaigoje įdėtos giesmės su gaidomis yra labai svarbi gairė lietuvių muzikinės kultūros istorijoje. Šioje srityje M. Mažvydas energingai pradėjo veikti dar Lietuvoje. Lietuvos protestantiškojo giedojimo tradicijas jis perkėlė ir į Mažąją Lietuvą. Giesmės buvo glaudžiausiai susijusios su paprastų žmonių gyvenimu. "Jis pritaikė, išrinko žymiausias, geriausias reformatų giesmes, paskleidė jas Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. viduryje M. Mažvydo pradėta kultūrinė veikla – reikšmingas muzikinio Lietuvos gyvenimo faktas" (J. Trilupaitienė).
Jo pradėtas darbas formavo ir įtvirtino kolektyvinio giedojimo tradiciją.

M. Mažvydo Katekizmas – knygos meno pradžia.
"Kai Lietuvai reikėjo spausdintis knygas, ji tų knygų apipavidalinimo atžvilgiu savo gilesnių tradicijų neturėjo, tad ir negalėjo jų pareikšti. Buvo dar eilė priežasčių, dėl kurių pirmos lietuviškos spausdintos knygos apipavidalinime nieko specifiškai lietuviška neturėjo ir meno atžvilgiu buvo labai kuklios. (...)
Dėl to Mažvydo knygos išvydo pasaulį tiktai su tokiu apipavidalinimu, kokį joms sugebėjo suteikti Karaliaučiaus spaustuvininkai. (...)
Lietuviškoji knyga gimė ne kaip mylimas kūdikis gimtinės pastogėje, bet kaip religinių kovų propagandinių aistrų padaras".
Pasirinkimo nebuvo, – reikėjo pradėti tuščiame lauke. Ir pirmas žingsnis buvo žengtas. "XVII a. knygos čia pradėjo įsigyti savitesnių bruožų, užmiršti pirmųjų lietuviškų knygų prūsišką provincialumą" (P. Galaunė).

Didžiausias ūgis, kurį iškėlė Mažvydo Ąžuolas – tai suvešėjusi lietuvių literatūros šaka. Žvelgdami į ją, pirmiausiai išvystame tris didžiuosius jos puoselėtojus.
Pirmasis – Jonas Bretkūnas (1536 – 1602). J. Bretkūnas buvo atkaklus kovotojas dėl lietuviškų raštų Mažojoje Lietuvoje. "Tiek daug, kiek jis, neparašė nė vienas kitas XVI a. lietuvių raštijos kūrėjas. Žinomos penkios jo lietuviškos religinės knygos. Svarbiausia iš jų – didelė, apie 1000 puslapių "Postilė", išėjusi Karaliaučiuje 1591 m. Tai – pirmas toks spausdintas lietuviškų pamokslų rinkinys" (A. Jovaišas).
J. Bretkūnas aiškino "mielai Lietuvai":
"Šito pamokslu ir tu, mano miela Lietuva, gerai dabokis (įsidėmėk)! (...) Visa, ką iki šiolei primokyti esate, tatai visa jumus radosi iš lotyniško, lenkiško alba vokiško liežuvio per tulkus (vertėjus bažnyčioje). (...) Prašykite gi Dievą, jei (kad) jis ir jums tokius rodzytų (teiktųsi) duoti klebonus, kurie jūsų prigimtu liežuviu jumus išrašytų šventas knygas Seno ir Naujo testamento ir idant Dievas tiemus padėtų, kurie šitas knygas lietuviškai išrašyti padėjo..."
"Postilė" – pirmas spausdintas tokio žanro (pamokslų) lietuvių prozos leidinys. "Kadangi "Postilė" buvo skirta liaudžiai, Bretkūnas ir stengėsi į ją prabilti paprastais žodžiais bei posakiais, operuoti raiškiomis liaudiškomis stilistinėmis priemonėmis. (...) Bretkūnas ne tik praturtino tuometinį lietuvių prozos stilių, bet ir visą besiformuojančios lietuvių literatūrinės kalbos raidą kreipė teisinga, liaudine linkme" (J. Palionis).
Didžiausias J. Bretkūno darbas – visos Biblijos vertimas į lietuvių kalbą – nebuvo išleistas.

Antrasis – Mikalojus Daukša (tarp 1527 – 1538 – 1613).
"Jis buvo švietėjas, pažangių humanistinių idėjų reiškėjas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI a., taip pat vienas pirmųjų literatūros kalbos kūrėju, palikęs reikšmingiausią (greta Bretkūno) senosios lietuvių kalbos paminklą ir pradėjęs pagrindus raštijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje" (J. Lebedys).
XVI a. pabaigoje pagaliau ir Lietuvos katalikų bažnyčia suvokė lietuviškų raštų svarbą. Didelę reikšmę lietuvių kultūros augimui turėjo 1579 m. Vilniuje įkurtas universitetas.
M. Daukša lietuvišką knygą atsikvietė į Didžiąją Lietuvą. Jo plunksnai priklauso du labai reikšmingi leidiniai. Vilniuje 1595 m. išėjęs "Katekizmas" (jo autorius – ispanas J. Ledesma, kurį M. Daukša vertė iš lenkų kalbos). Tačiau literatūrinę šlovę M. Daukšai pelnė kitas jo darbas "Postilė" – lenkų autoriaus J. Vujeko pamokslų vertimas į lietuvių kalbą, išleistas 1599 m. Vilniaus universiteto spaustuvėje. "Postilės" "Prakalba į malonųjį skaitytoją" – labai reikšmingas mūsų kultūros paminklas:
"Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi Kristijonas Donelaitis

pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę".

Lietuvių religinė literatūra jau buvo nuėjusi 200 m. kelią – ir XVIII a. viduryje Mažojoje Lietuvoje vėl sušvito nauja žvaigždė – Kristijonas Donelaitis (1714 – 1780), mūsų pasaulietinės literatūros pradininkas.
Ištarus šį vardą, prieš mus iškyla genialus kūrinys – "METAI". Ji mūsų Knygų knyga.
Senojo Testamento Pradžios knyga prasideda žodžiais: "Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. O žemė buvo tyra ir tuščia, ir tamsybės buvo viršum gelmių, ir Dievo Dvasia sklendeno viršum vandenų. Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa: Ir pasidarė šviesa" (Pr 1, 1 – 3).
"Metai", mūsų literatūros Senasis testamentas, prasideda žodžiais:

Amžinybės ratas ėmė suktis. Besimainydami metų laikai neša ir gerą žinią, ir neišvengiamos pabaigos artėjimą, ir naujo prisikėlimo nuojautas.
Tie paprasti ir magiški magiški žodžiai prasidėjo iš pirmosios lietuviškos knygos pradžios – iš M. Mažvydo "Katechismusa prasty žadei", išvydusio pasaulį 1547 m. Karaliaučiuje.

"Mes prisimename Mažvydą, – rašė prieš penkiasdešimt metų A. Nyka – Niliūnas, – ne todėl, kad jis mums imponuotų kaip didelis rašytojas, bet kad štai jis prieš 400 metų pradėjo vieną žymiausių mūsų kultūros istorijos procesų, pasėdamas silpną pirmojo rašto grūdą, iš kurio ilgainiui išaugo vešlus mūsų literatūros medis. Ir dėl to mums ... Mažvydas rodosi brangus ir jaudinančiai artimas, kai prisimename sąlygas ir nuotaikas, kuriose gimė lietuviškas raštas. Prieš šį paprastą žmogelį, kalbėjusį ir rašiusį mums jau archaiškai skambančiais žodžiais, nublanksta visi mūsų nesenų dienų narsieji generolai, žadėję apginti mūsų kraštą bei kultūrą... Mažvydas iškyla mums dabar prieš akis kaip tautinis herojus, savo darbu nešęs šviesą tautai, nelaukęs už tai jokio atlyginimo".

Nuo tų poeto pasakytų žodžių praėjo 50 metų. Ar Mažvydas vis toks pat "jaudinančiai artimas"? Daug kalbėdami apie pirmosios lietuviškos knygos jubiliejų, užmiršome pagerbti jos autorių: nėra Vilniuje Mažvydo gatvės.

Tomo Sakalausko MAŽVYDO ĄŽUOLAS išspaudintas žurnale ŠVYTURYS, 1997, Nr. 1, 2. Autoriui ir žurnalo redaktoriui maloniai sutikus, ta medžiaga panaudota kuriant šį LIETUVIŠKOS KNYGOS METŲ puslapį.