Indrė DAUNYTĖ
LAIKAS IR ERDVĖ JUST. MARCINKEVIČIAUS "MAŽVYDE"
Muzikos akademijos studenčių teatrologių darbai
Algirdo Latėno naujo spektaklio "Mažvydas" interpretacijoje yra viena ryški spalva, kuri lyg ir nusako režisieriaus santykį su pjese. A. Latėnas ne tik pastato Just. Marcinkevičiaus dramą "Mažvydas", bet ir ją tarsi praplečia. Just. Marcinkevičiaus "Mažvyde" esantys istoriniai, politiniai motyvai nėra pagrindiniai. Svarbiausia čia, matyt, reikėtų laikyti žmogaus dramą, tačiau ši žmogaus drama, veikėjų tarpusavio santykiai apgaubti tokia poetine istorine skraiste, po kuria nuslopsta ryškesnės charakterių spalvos, pati drama, o scenoje ir ritmas.
Algirdo Latėno "Mažvydas" turi kelis sluoksnius. Būtent tai ir gyvina spektaklį, neleidžia nuklysti į idealizavimą. Įdomu, kad šie sluoksniai ne "giluminiai" (apie ką įprasta kalbėti ir ko siekti). Tai erdvės ir laiko sluoksniai.
Nepaisant septintojo dešimtmečio stiliaus scenografijos ir to, kad Mažvydas tiesiogiai susijęs su istorija, spektaklis neturi konkretaus istorinio laiko. Ir šiuo atveju tai yra privalumas, nes atsiranda kelios linijos, kurios keičia viena kitą, pratęsia, dubliuoja, tarsi šalia spektaklio apie Mažvydą eitų dar vienas spektaklis, kuris, beje, įdomesnis už pirmąjį.
Scenografai Eglė Rakauskaitė ir Gintaras Makarevičius teigė, kad iš standartinių baldų ir daiktų sukurtas pasaulis yra "mūsų tėvų" pasaulis, ir spektaklis apie juos. Tačiau visa tai pažįstama ne vien tai kartai. Ši kultūra pasiekė ir jaunesniąją kartą, labiau, nei atrodo. Ir ne vien iš filmų. Nors dar gimęs nebuvai, pažįstama atrodo grupelė aplinkui televizorių, jų tylėjimas, rūkantis Vytauto Tomkaus vyras skvarbiu žvilgsniu, arbata iš trilitrinio stiklainio. Ir lyriškas A. Latėno inteligentas, atnešęs knygas, paženklintas "pasauliniu liūdesiu".
Šitoks režisieriaus sprendimas tarsi kviečia pasitikrinti savo atmintį, asociacijas, kurias sukelia šie baldai, rūbai, atmosfera.
Erdvės bei laiko sienos spektaklyje ištirpsta jau tada, kai pradedamas vaidinti spektaklis spektaklyje. Nuo tada režisierius nebesistengia šito sąlygiškumo pabrėžti. "Mažvydo" veikėjai nepastebimai virsta studentais, ir atvirkščiai. Neretai jie susitapatina. Pavyzdžiui, scena, kurioje Kristupas klausinėja Kasparą, ar tas mokąs skaityti ir rašyti. Deivio Sarapino Kristupas tuo pat metu telefonu praneša Giedriaus Arbačiausko Milkui, kuris viską įrašinėja. Arba scena su prožektoriais. Labai natūraliai atrodo ir, matyt, jaučiasi špitolninkai, apsupę Mažvydą ir įsmeigę į jį akis. Šiuo atžvilgiu vaidmuo sutampa su realybe matome mokytoją su savo mokiniais.
Visos analogijos išplaukia ne iš teksto. Spektaklyje ryški vizualinė kalba, kuri sujungia du skirtingus laikus bei erdves, kartu nepriklausydama nė vienam jų. Ši vizualinė kalba kuria nebylias, bet už kitas daugiau pasakančias scenas (pavyzdžiui, pirmo veiksmo paskutinė scena, kai tarsi atsukama videojuosta su gyvais žmonėmis; vėliau nebylus "ne"). Čia A. Latėnas randa vidurį tarp Ezopo kalbos ir pavojingos žodžio bei veiksmo laisvės. Todėl neretai tai yra įdomiau nei paties Mažvydo (ar tokio kaip Mažvydas žmogaus) drama.
Iš dalies galima sakyti, kad visas spektaklis vyksta viename kambaryje. Be to kambario, scenoje daugiau nieko nėra. Tačiau jo sienos lygiai taip pat neapibrėžtos kaip ir laikas. 1544 metai, Ragainė, 196? metai, 1542 metai, Vilnius, Kalėjimas, šios erdvės įsilieja viena į kitą, neįgaudamos pastovios formos. Režisierius laiką ir erdvę tapatina su veikėjų būsena. Mažvydo kalėjimas jo viduje. Jo išsvajota Lietuva tvyro aplink jį kaip nematoma dvasia, ji kiekviename jo žodyje.
Tokia laiko ir erdvės kaita, mano manymu, yra varomoji spektaklio jėga. Ji įdomesnė nei pati spektaklio tema, kurią ir taip nelengva apčiuopti. Tas pat pasakytina ir apie spektaklio ritmą. Ritmas gyvas tik laiko ir erdvės kaita, todėl šis režisieriaus sprendimas stipriausias spektaklio momentas.
LITERATŪRA IR MENAS, 1997.03.5, Nr. 11