LIETUVIŠKOJO RAŠTO PRADININKAI

Lietuviškas raštas, o paskui ir pirmosios lietuviškos knygos išvydo pasaulį Karaliaučiaus krašte, dabartinėje Kaliningrado srityje. Atsitiko tai, kai paskutinysis didysis magistras Albrechtas panaikino Kryžiuočių ordiną ir nukariautoje lietuvių brolių prūsų tautos žemėje 1525 m. įkūrė Prūsijos kunigaikštystę. Magistras tapo Prūsijos kunigaikščiu, o liuteronizmą paskelbė valstybės religija.

Jei katalikų bažnyčia knygas spausdino ir kunigai apeigas atliko lotynų kalba, tai liuteronys, norėdami, kad juos suprastų visi žmonės, pirmieji prabilo gimtosiomis kalbomis. Liuteronizmui arba bažnyčios reformai pradžią davė vokiečių vienuolis Martynas Liuteris, todėl ir Šventieji raštai, pirmiausia Biblija, iš lotynų kalbos buvo išversti ir atspausdinti vokiečių kalba Vokietijoje. Netrukus religines knygas liuteronų iniciatyva imta leisti ir kitomis kalbomis. Taip 1545 m. Karaliaučiuje buvo atspausdinta Pirmoji prūsiška knyga. Artėjo metas, kai pasaulyje turėjo pasirodyti ir lietuviška knyga.

Pirmieji žinomi lietuviškai rašę buvo liuteronys-reformatai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir Jurgis Zablockis, nors seniausias lietuviškas ranka rašytas tekstas – poteriai rastas 1503 m. išleistos knygos paskutiniame puslapyje. A. Kulvietis ir S. Rapolionis, kunigaikščio Albrechto pakviesti, padėjo kurti Karaliaučiaus universitetą – buvo pirmieji jo profesoriai. Kunigaikštis ypač vertino S. Rapolionio paskaitas, todėl jį palaidojo Karaliaučiaus katedroje šalia būsimojo Albrechto kapo. “Čia lietuvių tautos pažiba Stanislovas guli, vyras labai įžymus, vertas didžiausios garbės…” – ant jo kapo skelbė marmurinė plokštė, kuri, deja, neišliko.

Dirbdami universitete A. Kulvietis ir S. Rapolionis ne tik skaitė paskaitas, bet taip pat į lietuvių kalbą vertė giesmes, tuo purendami dirvą pirmajam lietuviškosios raštijos želmeniui – knygai. Jų, lietuviškojo rašto pradininkų, ratui priklausė ir kartu su Martynu Mažvydu 1546 m. į Karaliaučiaus universitetą įsirašęs Jurgis Zablockis. Jis žinomas ne tik giesmių, bet ir ilgos “Litanijos” labai sklandžiu vertimu. Tačiau, kaip rašo prof. A. Jovaišas, “Istorijos šviesoje didžiausias yra Martynas Mažvydas, nes jam buvo lemta įgyvendinti visų jų bendrą troškimą – spausdinti lietuviškas knygas”.

DONELAIČIO ŽEMĖ, 1996 11, Nr. 11