Vanda STONIENĖ

SPAUDOS DRAUDIMAS

SPAUDOS DRAUDIMAS, caro valdžios draudimas, spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Lietuvoje bei Rusijos europinės dalies gubernijose lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. Galiojo 1864 – 1904. Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo 1864.06.17 nurodymu buvo uždrausta lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, kiek vėliau visus lietuviškus leidinius. Muravjovą pakeitęs generalgubernatorius Konstantinas Kaufmanas 1865.09.18 slaptu aplinkraščiu įteisino spaudos draudimą, sustabdė visų spaustuvėse ir knygynuose esamų anksčiau išleistų lietuviškų knygų platinimą, uždraudė lietuviškus leidinius įvežti iš užsienio. Kaufmano teikimu, Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas 1865.10.05 išleido įsaką, draudžiantį lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis Rusijos imperijos europinėje dalyje. 1873.01.02 buvo uždrausta įvežti iš užsienio ir platinti lietuvišką. spaudą gotiškomis raidėmis. Tik 1880 Rusijos Mokslų akademija išrūpino leidimą spausdinti kai kuriuos mokslinius veikalus lietuvių kalba lotyniškomis raidėmis, bet jie negalėjo būti platinami Lietuvoje. Uždraudusi lietuviškų knygų leidybą lotyniškomis raidėmis, caro valdžia organizavo jų leidimą graždanka. Pirmaisiais spaudos draudimo dešimtmečiais graždanka buvo išleisti 66 lietuviški leidiniai: mokomosios knygelės, grožinės literatūros knygos. Lietuvių tauta jų nepripažino, boikotavo, ir šių leidinių leidyba nutrūko. Lietuviai priešinosi spaudos draudimui, naudodamiesi įvairiomis legaliomis ir nelegaliomis kovos priemonėmis. Legaliai buvo rašomi kolektyviniai memorandumai panaikinti spaudos draudimą, individualūs prašymai atskiriems darbams leisti. Prašymus cenzūros įstaigoms rašydavo spaustuvininkai, studentai, valstiečiai, kunigai, pasauliečiai inteligentai (Motiejus Valančius, Laurynas Ivinskis, Petras Vileišis, Jonas Šliūpas ir kt.). Iš viso buvo įteikta 106 knygos ir rankraščiai. Gauti cenzūros leidimai 24 leidiniams, 13 iš jų graždanka. Lotyniškomis raidėmis legaliai 5 knygutes pavyko išleisti Vileišiui, vieną – 1878 metų kalendorių – Ivinskiui. Rusijos mokslo įstaigos legaliai išleido lotyniškomis raidėmis keletą lietuviškų mokslo leidinių (Kristijono Donelaičio raštus, Antano Juškos tautosakos rinkinius, Mikalojaus Daukšos katekizmą ir postilę ir kt.). Didžiausią pasipriešinimą spaudos draudimui lietuvių tauta parodė organizuodama nelegalios lietuviškos spaudos leidimą užsienyje bei jos platinimą Lietuvoje. Vienas pirmųjų nelegalios spaudos organizatorių buvo vyskupas Valančius. Jau 1867, iš savo lėšų sudaręs specialų fondą knygoms leisti, jis M. Lietuvoje pradėjo spausdinti savo ir kitų autorių religinius bei pasaulietinius veikalus. Valančiaus paskatinti, į knygų leidybą įsitraukė kunigai Martynas Sederavičius, Antanas Vytartas, pasaulietis Serafinas Kušeliauskas. Apie 60 leidinių savo lėšomis yra išleidęs Vileišis. Lietuviškas knygas M. Lietuvoje komerciniais sumetimais leido vokiečių spaustuvininkai [Otto von Mauderodė (Otonas fon Mauderodė), Julius Reylaenderis (Reilenderis), Julius Schoenke (Šenkė) ir kt.], vėliau įsitraukė su lietuvių nacionaliniu judėjimu susijusios draugijos, laikraščių redakcijos, pavieniai leidėjai (Martynas Jankus, Enzys Jagomastas). Spaudos draudimo laikotarpiu buvo išleista 1830 pavadinimų Lietuvai skirtų knygų. Spaudos draudimo pradžioje 70 % jų sudarė religinė literatūra, vėliau daugėjo pasaulietinių knygų. XIX a. pabaigoje pasaulietinės knygos sudarė apie 70 % bendro knygų skaičiaus. Populiarios buvo maldaknygės, katekizmai, kurie, be tiesioginės paskirties, daraktorių mokyklose bei šeimose buvo vartojami ir kaip mokomosios knygos. Dėl to jos turėjo po 40 – 50 laidų bei didžiausius (20 000 – 30 000 egz.) tiražus. Spaudos draudimo laikotarpiu buvo išleista apie 130 mokslo populiarių knygų, apie 80 elementorių, daugiau kaip 100 kalendorių, 280 grožinės literatūros knygų. Spaudos draudimo laikotarpiu Mažojoje Lietuvoje pasirodė Didžiajai Lietuvai skirti pirmieji lietuviški periodiniai leidiniai: “Aušra”, “Varpas”, “Garsas”, “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga”, “Tėvynės sargas” ir kt. Iš viso spaudos draudimo metu ėjo 15 Didžiajai Lietuvai skirtų periodinių leidinių.

Spaudos draudimas padarė didelių nuostolių spaustuvininkams ir knygynų savininkams. Spaudos draudimo pradžioje vien Zawadzkių (Zavadskių) firmoje buvo konfiskuota apie 90 000 lietuviškų knygų. Spaustuvininkams ir knygų pirkliams pavyko iš caro valdžios išsireikalauti, kad spaudos draudimas nebūtų taikomas leidiniams, išleistiems iki įsako paskelbimo. Pasinaudodami šiuo leidimu, spaustuvininkai ir knygynų savininkai dar apie 20 m. po spaudos draudimo paskelbimo prekiavo ne tik šiais, bet ir kontrafakciniais leidiniais, gabenamais iš Mažosios Lietuvos. Spaudos draudimo laikotarpiu Lietuvos žmones spauda aprūpindavo pavieniai knygnešiai ir spaudos platintojų draugijos. Nelegalios spaudos plitimą Lietuvoje rodo caro valdžios sulaikytų leidinių skaičius. Vien 1891 – 1903 buvo konfiskuota apie 200 000 knygų. Palyginti su visais tuo laikotarpiu išleistais liet. spaudos leidiniais, konfiskuotieji tesudarė 6 – 8%, taigi absoliuti dauguma leidžiamos Lietuvai spaudos pasiekdavo adresatą. Spaudos draudimas truko 40 metų. Po ilgos ir nerezultatyvios kovos su lietuvių tauta caro administracija 1904.05.07 buvo priversta jį atšaukti. Spaudos draudimas buvo šiurkštus okupantų aktas, nukreiptas prieš lietuvių tautą, jos ekonomiką, socialinę raidą, kultūrą, pačią tautos egzistenciją. Priešinimasis spaudos draudimui ugdė anticarines nuotaikas, skatino nacionalinio išsivadavimo kovą, tautos vienybę.

Literatūra.:

Merkys V. Knygnešių laikai. V., 1994;
Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias, 1864 – 1904. V., 1994.

Straipsnis iš:

KNYGOTYRA. Enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1997.

Apybraiža apie spaudos draudimą: Romas SADAUSKAS. Knyga, kuri panaši į duoną.