Danutė BINDOKIENĖ

Mažvydas, Tvarauskas ir mes

450 metų! Tai jau garbingas amžius, vienok ji vis jauna, vis gyvastinga, nepaisant, kiek sunkumų, kiek persekiojimų nuo savo gimimo patyrusi. Ji – lietuviška knyga, kurios 450 metų sukaktimi šiais metais džiaugiamės.

Nors niekuomet neužmiršome, bet sukakties proga galbūt labiau atsigręžiame į pačias giliausias lietuviškojo spausdinto žodžio šaknis, prisimename ne tik Martyną Mažvydą, jo prieš 450 metus atliktąjį darbą, oficialiai įvedusį lietuvių kalbą į raštijos amžių, bet ir apskritai spausdinto žodžio svarbą bei įtaką lietuvių tautos tapatybės formavimo eigai.

Broliais ir seserimis pavadino Mažvydas pirmosios lietuviškos knygos skaitytojus, o knygelė jiems pati save piršo: “imkit mane ir skaitykit”. Broliai ir seserys šiandien yra visi, kurie ima į rankas lietuvišką spausdintą žodį – laikraštį, žurnalą, knygą – nes be savos spaudos tauta neverta vadintis kultūringa.

Sukaktuvinių knygos metų renginiai pastatė tvirtą tiltą tarp tėvynės ir užsienio lietuvių, galbūt pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, dirbant kaip lygių su lygiais. Juo labiau, kad kartu su Martyno Mažvydo “Katekizmu” atkreiptas ypatingas dėmesys ir į užsienyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, išspausdintą pirmąją lietuvišką knygą – Mykolo Tvarausko žodyną: “Tlumoszius arba Slownikas angielckaj – lietuvyszkas ir lietuvyszkai – angielckas”, išleistą 1875 m. Shamokin, Penn. Kaip džiugu, kad šis unikalus istorinis leidinys, kurio beveik stebuklingu būdu buvo išlikęs tik vienas egzempliorius, šiemet perspausdintas ir bus prieinamas platesniu mastu.

Būdinga, kad ir Martynas Mažvydas, ir Mykolas Tvarauskas pirmuosius lietuviškus raštus spausdino ne pačioje Lietuvoje, o už jos ribų: Mažvydo “Katekizmas” išleistas Karaliaučiuje, o Tvarausko net už Atlanto, tad mums, gyvenantiems toli nuo savo kilmės krašto, pirmųjų lietuviškų knygų (tiek Lietuvoje, tiek užsienyje) sukaktis yra dar prasmingesnė. Tik kažkaip aitru, kad šiandien Lietuva mus dar vis vadina (ir mes patys kažkodėl save vadiname) išeiviais, nors nei mes, nei mūsų tėvai ar seneliai, niekur savanoriškai iš savo žemės “neišėjo”. Jie buvo priversti antrojo pasaulinio karo metu galvotrūkčiais bėgti nuo “karo, ugnies ir raudonojo maro”. Kodėl taip kratomės vardo užsienio lietuviai? Jeigu neseniai iš Lietuvos imigravusiems nepriimtinas vadinimas “naujaisiais ateiviais”, kodėl mes turime toleruoti išeivių vardą?

Ilgai laukti, planuoti ir reklamuoti pirmosios lietuviškos knygos sukakties paminėjimo renginiai jau aidi po Ameriką. Į vadinamąją užsienio lietuvių sostinę – Čikagą – Martynas Mažvydas ir Mykolas Tvarauskas kartu atvyko spalio 25 – 26 d. Jų palydoje buvo ir JAV LB Krašto valdybos sudaryto sukakties minėjimo komiteto (pirm. Nijolė Martinaitytė) nariai, ir tolygaus komiteto Lietuvoje atstovai (dr. Domas Kaunas, Silvija Vėlavičienė), ir daug kitų, kuriems oficialiosios lietuviškos raštijos 450 metų sukaktis turi ypatingos svarbos.

Lietuviškos knygos gyvenimas niekuomet nebuvo lengvas. Dažnai jai teko slapstytis pogrindyje, būti net tremtine. Į jos puslapius nuo pat Mažvydo laikų skverbėsi (ir tebesiskverbia) barbarizmai, besistengdami subjauroti patį brangiausią, mums nuo amžių likimo padovanotą, turtą – lietuvių kalbą. Net šiandien lietuviškai knygai (ir spaudai apskritai) kliūtis nuolat stato materializmas, tautiečių abejingumas. Tai buvo galima pastebėti ir sukaktuviniuose renginiuose, kai į juos rinkosi (su nežymiomis išimtimis) tos pačios žilstelėjusios galvos, kurias paprastai matome kultūriniuose renginiuose. Labai pasigesta tautiečių iš Lietuvos, neseniai apsigyvenusių mūsų tarpe. O kad jų čia tikrai apstu, paliudijo ir vieno dainininko koncertas, vykęs tą patį savaitgalį – jo klausytojai į salę netilpo...

Mykolo Tvarausko žodynas gal mažiau kam žinomas, bet apie Martyno Mažvydo “Katekizmą” kone visi esame girdėję. Be puikiai paruoštų, išsamių paskaitų renginyje, neišdildomą įspūdį paliko paprastas, nuoširdus toje knygelėje išspausdintų giesmių giedojimas, atliktas Lietuvos Vyčių choro (vad. Faustas Strolia). Tai buvo aidas, atbangavęs iki mūsų per daugiau kaip keturis šimtmečius, ir įsmigęs į širdį akivaizdžiais anų dienų šventadieniais, kai tas pačias giesmes giedojo lietuvininkai savo bažnyčiose, be abejo, ir Ragainėje, kur klebonavo pats Mažvydas.

DRAUGAS, 1997.10.28, Nr. 212, p. 3