Nijolės MARTINAITYTĖS

žodis, pasakytas pradedant Mažvydo dienas Čikagoj

Mūsų tėvynė Lietuva, blaškoma istorijos audrų, nuo amžių turėjo apsaugą. Tai buvo lietuviškas žodis, tai buvo gimtoji kalba ir knyga.

Tūkstančiai karo pabėgėlių, tarp jų vaikai, suradę laikiną prieglobstį pokario Europoje, kartu su duonos kąsniu gavo ir lietuvišką knygą.

1947-taisiais metais, kai Mažvydo katekizmui sukako 400 metų, mus, karo vaikus, pasiekė mielos lietuviškos knygos. Jos atvyko iš Tuebingeno, Augsburg’o, Wuerzburg’o, Kassel’io ir kitų vietovių, kur buvo įsteigtos lietuvių stovyklos. Kuklios buvo šios knygelės. Bet jos buvo mūsų. Jos mus auklėjo ir ugdė. Jos buvo mūsų šviesa ir viltis. Bernardo Brazdžionio redaguotas lietuvių rašytojų metraštis “Tremties metai” mūsų kartai buvo tartum katekizmas, o eilėraštis “Šiaurės pašvaistė”, lyg malda, kurią mes mokėjom atmintinai. Poezijos žodžiai ir po 50 metų tebėra gyvi:

Lietuva mano šiaurės pašvaistė
Ir gėlė sidabrinių rytų
Kas krauju Tavo veidą nulaistė
Ir ko raudi prie kryžkelės Tu.

Šios šventės Mažvydo knygos minėjimo komitetas daugiausia ir susideda iš tų karo vaikų. Daugelis mūsų tik dabar sužinojom, kad knygos, kurios mus augino ir guodė, turi įrašus “400 lietuviškos knygos sukakties metai”. Ir tada Mažvydas atsistojo šalia mūsų.

Mes dėkojame JAV Lietuvių Bendruomenei už mums suteiktą galimybę suruošti šią šventę ir padėkoti Mažvydui už dovanotą lietuvišką žodį.

Drauge dėkojame Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo Valstybinei komisijai Lietuvoje ir jos vadovams už suteiktą pagalbą ir nuoširdų bendradarbiavimą. Be jų šis ir būsimi minėjimai Šiaurės Amerikoje būtų buvę daug kuklesni.

1997 m. spalio 25 d.
Newberry biblioteka
Čikaga

DRAUGAS, 1997.11.08, Nr. 221(38)