Vilija ALEKNAITĖ-ABRAMIKIENĖ
ŠAKOM Į DANGŲ
1988 m. balandžio 23 dieną naujo lietuviško scenos veikalo kompozitorės Audronės Žigaitytės operos Mažvydas pastatymu atidarytas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Premjeros vakarą į teatrą sugužėjo spalvinga minia. Operos libreto pagrindas brangi visai tautai drama, Justino Marcinkevičiaus trijų dalių giesmė Mažvydas. Daugybė neištartų klausimų, regis, tvyrojo ore. Atsakymu galėjo tapti tik pati opera.
Kultūros barai premjerą vertina kaip iškiliausią praeito sezono muzikinį įvykį ir AUDRONĘ ŽIGAITYTĘ išrinko septynioliktąja Muzikos rudens laureate.
Tikra prabanga mūsų laikų žmogui atvirai pasišnekėti. Regis, patys svarbiausi ir skaudžiausi dalykai lieka neištarti. Neišsakytas jausmas, neskatinanti tikėjimo būtis. Kadaise sulig mūšiu prie Vorsklos nelauktai nutrūko Lietuvos istorijos pamokos. Vien akimis tepaklausėm: kodėl? Ar ne iš nutylėtų žodžių, ar ne iš skuboto ir merkantiliško lojalumo pamažėle radosi tas plonytėlatis falšo pergamentas, kuris atitvėrė mūsų sielas, kurį perplėšti šiandien sunkiau, negu pereiti Kinų sieną. Kai kurie jį sutapatino su branda, kiti nenoromis velka tarytum socialinį gimtosios nuodėmės šleifą Diagnozė: nemeluotų žodžių deficito sindromas. Ačiū žmonėms, kurie bandė mus gydyti.
Danos Jedzinskienės (neseniai išleistos monografijos apie J. Šimonį autorė. M.K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos, kur mokėsi šio kūrybinio portreto herojė, mokytoja) literatūros pamokos virto to tikrojo žodžio terapija. Sakytum atrišo sąmonę: rašyk taip, kaip jauti, rašyk tiesą, ir bus gerai. Šitą pusiau vaikišką nušvitimą tik naujos, tobulesnės formos atrandame Audronės kūryboje. Tiesiogiai išreikšta prasmė jai kur kas artimesnė, nei žaidimas sąlygiškumu. Justino Marcinkevičiaus posmai suteikdavo pavidalą mūsų vaikiškai, bet jau už lūpų įkalintai dvasiai. Manau, nuo tada ir kompozitorė įprato patikliai atsiremti į mėgstamo poeto žodį: bent kiek pažįstantys A. Žigaitytės kūrybą iki Mažvydo, turėjo pastebėti, jog chorinės dainos pagal J. Marcinkevičiaus tekstus skamba kiek svariau už kitas. Beje, ir premijas Sąjunginiuose jaunųjų kompozitorių konkursuose ji pelnė būtent už šiuos opusus. 1977 metais II premija už chorinę baladę pagal Kraujo ir pelenų preliudo tekstą, 1983 metais tokia pat premija apdovanota baladė Šešiolikmečiai, chorinis ciklas Iš toli sugrįžus. Poeto žodis yra tapęs reikliu muzikos budėtoju, vejančiu lauk banalesnį motyvą, reikalaujančiu tikslumo bei tvarkos J. Marcinkevičiaus poezija padėjo natūraliai išsaugoti gimtojo žodžio intonaciją europine bei rusų operos tradicija išmaitintoje sodrioje operos partitūroje. Darbas su žodžiu matyt įkvėpė ir tą kūrybinį šuolį, kurį joje randame, ir kuris daugumai buvo netikėtas. Ankstesnė kūryba, pasak kompozitorės, tik paruošiamoji medžiaga Mažvydui, davė pagrindo būgštauti: ar netaps muzika žodžio verge, ar nedvelks iliustratyvumu? Jau pirmasis Mažvydo monologas operoje nustebino gebėjimu įprasminti poetinio teksto sintaksę, išryškinti potekstę taiklia tembrų kalba.
Anksčiau pernelyg pasikliaudavau tekstu, todėl ir prasikišdavo iliustratyvumas. Reikia žodį išgirsti, bet būtina ir valdyti. Iš naujo apie tai susimąstyt privertė profesoriui N. Sidelnikovas, jis reikalaudavo pažodžiui versti tekstą, o jau po to imdavo priekaištauti: Muzikoje šito teksto negirdžiu, muzika man to nesako!
Tai buvo kelias į psichologizmą muzikoje. Nenaujas, tradiciškai lygiuojantysis su Naujųjų amžių Europos kultūra. Visai priešingas pitagorietiškai jaunosios lietuvių kompozitorių kartos orientacijai. Būtinas kompozitorei, kuriančiai psichologinę monodramą.
J. Marcinkevičiaus kūrinys kompozitorei buvo artimas pakylėta aukštosios dramos intonacija bei koncepcijos antropocentrizmu. Pagrindinio herojaus charakteris operoje skleidžiasi kaip istoriškai ir socialiai determinuota apsisprendimų, poelgių, praradimų visuma. Todėl ir muzikoje įgyja svarbą įvykis, kontrastas, pakilimų ir atoslūgių sekos. Įgaunantis pagreitį naratyviškumas brėžia žiūrovo pasąmonėje horizontalią liniją, todėl ypač brangini tuos vertikaliuosius akcentus, kuriuose atpažįsti kažką daugiau negu įvykis ar reginys. Bene idealiausią horizontalaus ir vertikalaus pusiausvyrą girdime I veiksmo I paveiksle (ne veltui 1983 m. Maskvoje jis apdovanotas III premija tarp kitų simfonijos žanro kūrinių). Ąžuolo sodinimo sambrūzdį vainikuoja sodri pagoniška vyrų daina (Ąžuolėlio trys šakelės ). Ąžuolą galima laikyti viso kūrinio simboliu: šaknim į pragarą šakom į dangų! Tai ir yra Mažvydas, jo sizifiška pastanga vaduotis iš slegiančios ir vienpusiškos Pareigos, kova už autentišką gyvenimo tikslą. Ąžuolo garbei išgertas vynas to paties paveikslo pabaigoje išlaisvina vyrų širdis. Apimti svaigulio jie žiūri į dangų, lyg į savo pačių sielą, pajutę nenusakomą pagarbą dangaus aukštumui. Tai dar vienas žavus, lakoniškas, graudoka ironija dvelkiantis operos epizodas, kurį be abejo praturtina daugiaspalvis salėje sėdinčių emocijos aidas
Esama operoje ir daugiau epizodų, besistiebiančių šakom į dangų. Vis dėlto labiausiai įtikina trys Mažvydo monologai operos pagrindas, o drauge ir didžiausias kompozitorės laimėjimas. Trūkinėjančią Mažvydo minčių giją pirmajame monologe sujungia iš diapazono žemutinės ribos sunkiai besivaduojantis, nepaliaujamai ir grėsmingai maudžiantis, fiziškai juntamas skausmo motyvas. Antrajame monologe, kaip kontrastas niūriam Pareigos pasauliui, šviesiai skamba moterų choras. Paliktos, bet neišsižadėtos, Tėvynės šauksmas prasmingai nusidažo amžinojo moteriškumo spalvomis. Chore įkūnydama Mažvydo pasąmonę, kompozitorė suteikia jo sielai stačiai regimą, o ne vien girdimą pavidalą. Choro atodangose suvirpa ir ta aukštesnioji prasmė, kurios dėlei buvo verta imtis didelio charakterio, didelės asmenybės kūrimo.
Pasak R. Adomaičio, šitaip polifoniškai perskaityti monologą joks aktorius nesugebėtų. Operoje taip galima, ir tai yra dar vienas žanro privalumas, paliekantis viltį išlikti ateityje.
Opera veikia kitaip, atitaria jau pati autorė. Nebūtina studijuoti Vagnerio leitmotyvų sistemą: jo muzika tiesiogiai kalba. Šito siekiau ir aš. Svarbiausia operoje perteikti emociją, būseną taip, kad klausytojas vidumi atsilieptų. Žmogaus vidinis gyvenimas man ir yra muzika. Tik po to verta pasirūpinti ir išlavintu klausytoju, kurti racionaliąją darną, kurioje ir jis atrastų sau peno
Audronei svetimas meditacijos racionalumas, garso kaip savarankiškos estetinės vertybės samprata. Muzika jai lyg mediumas, per kurį reiškiamas jausmas, žodis, tiesa. Anot jos pačios, juokas ir ašaros. Kaip ir visiems emocionaliesiems, iškyla logizavimo dilema. Operos idėja iškilo trijų muzikinių temų Pareigos, Tėvynės ir Meilės pavidalu. Iš to grūdo reikėjo išauginti visą charakterių, būsenų, situacijų įvairovę. Išauginus, apjungti, suvaldyti, atmesti visa, kas kliudo išryškinti veiksmą. Jausmo ir proto vienybė idealas, kurį nėra sunku suformuluoti, tačiau realiai įkūnyti ne ką lengviau nei sujungti Nemuno krantus. Esama ir operoje epizodų, linkstančių į melodramatizmą. Jį išduoda traviatiškas kai kurių žodžių kartojimas: nereikia, nereikia, nereikia!, taip pat epilogo pabaiga. Net meilės Tėvynei Lietuvai nereikėtų išrėkti. Šis metodas dar kelia negerų prisiminimų. Kita vertus, tai yra detalės, interpretatorių nuožiūra koreguojami dalykai.
Operos tėkmė matyt dėl anksčiau minėtų priežasčių įvilkta į pabrėžtinai griežtus formos šarvus. Ji visa gali būti traktuojama kaip išplėstas sonatinis allegro, kurio temos suveržtos pagal serializmo principus. Simfonizmo siekimas, teminis vieningumas tarytum simbolizuoja Mažvydo valią, norą įveikti vidinį suskilimą.
Neseniai kaime mačiau, kaip dvi stirnos vaikštinėja po mėnesieną. Pamaniau sau, jeigu šitą stebuklą tiesiai perkelčiau į drobę, kas išeitų? Geriausiu atveju kilimėlis, deja, taip Profesionalumas ir turi apsaugoti nuo to kilimėlio, suteikti kažkokią didesnę, visuotinesnę prasmę. Tačiau dvasinis impulsas turi išlikti. Be jo nebus ir žmogiškumo Žaisdama temomis, pamačiau, kaip, dėliojant segmentus, keičiasi muzikos prasmė. Netikėtai pati pasijutau dramaturgu, literatūra nustojo diktavusi. Nekilo libretisto problema, juo galėjau būti tik aš pati.
Ieškoti sprendimo A. Žigaitytei padėjo pavydėtinas operinės literatūros pažinimas. Nuo Monteverdžio iki Bergo, nuo Mocarto iki Glaso. Sunkiausia Lietuvoje pajusti lietuvių operos tradiciją. Mūsų teatre ji vis dar podukra. Negalime pasididžiuoti klavyrais ir plokštelėmis.
Paklausta apie lietuvišką operą, Žigaitytė pamini B. Dvariono Dalią, F. Bajoro Dievo avinėlį (Toksai į nieką nepanašus!), B. Kutavičiaus Strazdą. Palyginti su pastarosiomis, Žigaitytės Mažvydo stilius atrodo kompromisinis, tačiau ne neigiama prasme. Pirmiausia vengta to, kas mūsų laikais atbaido nuo operos ir išlavintą, ir eilinį klausytoją. Banalus siužetas, kostiumuotas dirbtinumas, sustingusi, į tikrovę nebereaguojanti schema jai nėra privalomi dalykai, nors tam tikra prasme ir gali būti pavadinti tradicija Klasikinį dainavimą operoje stengtasi pajungti nūdienio žmogaus temperamentui, psichologiškai aktualizuoti aukštąsias ir žemąsias gaidas.
Nerašyčiau operos aktorei, prisipažįsta Audronė. Mane traukia tobulai įvaldytas instrumentas. Tik, aišku, ne mechaniškai išmoktos gaidos. Be žmogiško santykio mano muzikos neįmanoma atlikti, nes aš tik taip suprantu operą. Tai kažkokia paslaptis, kurioje turi susijungti emocija, racionalumas, tikėjimas Dabar labai žaviuosi Meterlinko kūryba. Patinka jo begalybės suvokimas. Atėjimas iš Niekur, išėjimas į Niekur Beje, mūsų karta nebuvo skatinama apie tai susimąstyti. O juk negalima atimti iš žmogaus mąstymo apie Begalybę, apie Būties pradžią
Tai tema naujai operai?
Kol kas ne, dar jaučiu didžiulį dvasinį nuovargį. Be to
Be to, kaip čia pasakius, netrukus pasaulį turėtų išvysti antrasis kompozitorės palikuonis Prie tokios informacijos straipsnių apie muziką skaitytojai, aišku, nepratę. Nepratus ir aš: juk pirmą kartą lietuvišką operą parašė moteris.
Vyriška muzika, lakoniškai nusakė kompozitorės indėlį į spektaklį spektaklio statytojas, Klaipėdos muzikinio teatro meno vadovas Gintautas Žilys, žmogus, kuris lemtingiausiu operos gimimo momentu pasakė: taip!
Pateikusi lietuviškąjį Vagnerio-Musorgskio teatro tąsos variantą, perintonuodama tautinės poezijos žodį kad ir ne avangardine, bet kur kas naujesne, negu įprasta dainininkams ir, kaip liudija pastatymas, jiems įveikiama muzikos kalba, mano supratimu. A. Žigaitytė atliko ir didelį, ir prasmingą darbą. Jis nebūtų realizuotas be teatro kolektyvo geranoriškumo, dirigento G. Rinkevičiaus meninės intuicijos, Mažvydo V. Prudnikovo meistriškumo ir pasiaukojimo. Gal ir kiti patikės savo išgalėmis, pajus tautinės operos kūrimo poreikį, gal atsiras nuolat besidomintis savąja opera teatras, gal, pagaliau, išgirsim ir tuos kūrinius, kurių daug metų laukiam ir nesulaukiam
Šiuo metu Klaipėdoje rodomas Mažvydas. Kaip teigia mačiusieji, kūrinio pabaigoje, pagerbdama jo idėją, publika atsistoja. Vadinasi, opera buvo reikalinga klaipėdiškiams.
* * *
Vis dar galvoju apie Mažvydą, skiemenuojantį Lie-tu-va. Žodį, kurio kaip Dievo vardo stengiamės be reikalo neištarti, poeto skalpelis jį jautriai išskaido, kad mūsų akivaizdoje žodis vėl taptų gyvu kūnu. Tegu susijungia tarp lūpų įkalinti skiemenys, kad kaip brolius suvienytų mus visus, tokius skirtingus.
Kultūros barai, 1988 m., Nr. 10.