M. Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejaus emblema

Juozas KARACIEJUS

Pirmoji knyga ir jos adresatas

Į turinįPapildoma informacijaPaieška


Dar kartą: sausis ar gruodis?

Po garsiosios Chr. S. Stango monografijos, skirtos pirmajai lietuviškai knygai1, Z. Zinkevičiaus studijos2 ir keliasdešimt smulkesnių šia tema straipsnių gali pasirodyti, kad rašyti apie Martyno Mažvydo "Katekizmą" bei kitus jo raštus, jų kalbos ypatybes nėra prasmės, nes visos problemos išspręstos. Bet pasigilinus į Mažvydo raštus, vis dar tebekyla nemaža klausimų, juo labiau dabar, kai pradedame švęsti pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejų.

Pirmiausia, iki šiol tiksliai nežinome, kada ši knyga buvo išleista, – 1547 m. pradžioje ar pabaigoje, nors jos antraštė ir skelbia, kad "CATECHISMVSA PRAsty Szadei, Makslas skaitima raschta yr giesmes del kriksczianistes bei del berneliu iaunu nauiey sugulditas KARALIAVCZVI VIII. dena Meneses Sausia. Metu uszgimima Diewa. M.D.XLVII." Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog čia neturėtų rastis neaiškumų, nes viskas pasakyta labai tiksliai. Tačiau abejonių sukelia ne tik tai, kad XVI a. Mažojoje Lietuvoje vartoti mėnesių pavadinimai neatitinka dabartinių pavadinimų, bet ir pirmojoje lietuviškoje knygoje išspausdintos J. Zablockio3 "Litanijos naujai sugulditos..." 13-oji strofa, kurioje sakoma:

Mussu atpent dok kunigiei/
Sweikatų ijr kunigaikstei/
Dok walscziu musu kunigiei/
Ta nogi tawes gieidentei/
Ant garbes ijr schlawes tawa/
Dok tatai tarneitei sawa.4

Mažvydo tyrinėtojai sutaria, kad ši strofa yra dedikuota kunigaikščio Albrechto žmonai Dorotėjai, o prieš ją esanti 12-oji strofa – pačiam Albrechtui:

Mussu pregtam kunigaikaikszui/
Tawa szadzia milietaiui/
Dok stipri rąka kariauty/
Sawa paniste apginti/
Nog lygu kuna ia saugok/
Dide sweikata Jesau dok.

Todėl Vac. Biržiška pokario metais teigė: "Šią giesmę kartojant 1570 m. giesmyne, posmas apie gyvą dar tuo laiku kunigaikštį Albrechtą buvo paliktas (išryškinta cituojant. – J. K.)5, o tryliktas posmas buvo išleistas, nes kunigaikštienė Darata, Albrechto žmona, jau buvo mirusi. Bet ji mirė jau 1547 m. balandžio 11 d. Taigi, jei knyga būtų buvusi pradėta spausdinti tų metų lapkričio ar gruodžio mėn., tai šis posmas būtų visai ne vietoje – prašyti sveikatos mirusiai daugiau kaip prieš pusmetį kunigaikštienei to paties kunigaikščio asignuotomis lėšomis spausdinamoje knygoje būtų savotiškas pasityčiojimas. Tenka prieiti išvadą, kad ne tik Zablockis rašė tą giesmę tuo laiku, kada kunigaikštienė buvo dar gyva, bet kad ji buvo dar gyva tada, kada ši vieta buvo išspausdinta. Tada ir antraštinio lapo sausio mėnuo, buvęs pradinė data knygą spausdinant, turi būti priimtas mūsų sausio mėnesio reikšme"6.

Atrodo, kad šie Vac. Biržiškos teiginiai turėjo įtakos ir kai kuriems pokario Lietuvos mokslininkams7, nors J. Kruopas dar 1948 m. išspausdintame straipsnyje, nepateikdamas jokių argumentų, rašė: "Lietuviškos raštijos pradžia reikia laikyti 1547 metais gruodžio (ne sausio, kaip pažymėta antraštėje) mėnesio 8 d. išleistą Karaliaučiuje M. Mažvydo "Catechismvsa prasty szadei, Makslas skaitima raschta yr giesmes del kriksczianistes bei del berneliu iaunu nauiey sugulditas Karaliavczvi VIII. dena Meneses sausia Metu uszgimima Diewa M. D. XLVIII"8.

Logikos požiūriu Vac. Biržiškos ir vėlesnių tyrinėtojų išvada atrodo nepriekaištinga, tačiau jai patvirtinti ir labiau pagrįti, mano nuomone, prieštarauja Mažvydo biografijos faktai. Mes žinome, kad jis Karaliaučiaus universitete įsimatrikuliavo 1546 m. rugpjūčio 1 d., o priėmus Vac. Biržiškos ir jo šalininkų teiginius, išeitų, jog vos tik įstojęs į universitetą Mažvydas po 2 – 4 mėnesių įteikia paruoštą pirmąją lietuvišką knygą. Ir ne paprastą katekizmą, o universalią knygą su elementoriumi ir giesmynėliu! Turint omenyje technines ano meto spaustuvių galimybes, taip pat knygos, kuri parengta, kaip nustatė Chr. S. Stangas, pasinaudojus J. Sekliucjano 1545, 1547 m. katekizmais ir 1547 m. giesmynu, J. Maleckio 1546 m. katekizmu, J. Vilicho 1542 m. ir G. Sauromano 1529, 1530 m. katekizmais, turinį, ir tai, kad nebuvo jokios lietuviškų knygų rengimo spaudai tradicijos, šis teiginys yra abejotinas. Juo abejoti verčia ir tai, kad pirmoji lietuviška knyga yra perdėm žemaitiška, nors joje išspausdinta ir Mažvydo bendradarbių aukštaičių darbų. Vadinasi, juos Mažvydas redagavo, sužemaitino, o šiam darbui taip pat reikėjo laiko.

Visa tai verstų manyti, kad pirmoji lietuviška knyga negalėjo būti išleista 1547 m. pradžioje, juoba kad daugiausia joje išspausdintų giesmių versta iš 1547 m. pasirodžiusio Sekliucjano giesmyno9. Žinoma, pastarasis argumentas šiuo atveju nėra labai svarus, nes Mažvydas galėjo pasinaudoti Sekliucjano giesmyno rankraščiu. Vis dėlto atrodo, kad visi paminėti faktai vertė Vac. Biržišką "Aleksandryne" tam tikra prasme patikslinti "Senųjų lietuviškų knygų istorijoje" padarytas išvadas ir pripažinti, jog "šis pirmasis lietuviškas spaudinys negalėjo būti greitai paruoštas, ir tenka manyti, kad, jau stodamas į universitetą, Mažvydas žymia dalimi rankraštį buvo paruošęs"10.

Pastarasis teiginys vargu ar priimtinas, nes jis paremtas tik spėjimu, bet Vac. Biržiškai įsitikinus, kad kunigaikštienei po mirties linkėti sveikatos ir susilaukti palikuonių būtų nepateisinamas akibrokštas, reikėjo ieškoti išeities. Etiniu požiūriu viskas suprantama ir teisinga. Bet čia, matyt, buvo ir kitų priežasčių, arba, kaip dabar sakytume, paprasčiausiai neapsižiūrėta. Vadinasi, kai Zablockis giesmę rašė, kunigaikštienė Dorotėja buvo gyva, o pirmąją lietuvišką knygą spausdinant, jai mirus buvo neapsižiūrėta ar dėl techninių priežasčių (?) ši strofa nebuvo išimta, juoba kad kunigaikštienės vardas giesmėje neminimas. Šią mintį iš dalies paremtų 1570 m. B. Vilento išleista antroji Mažvydo giesmyno dalis, kur, kaip minėta, šią giesmę kartojant, 13-oji strofa praleista, o 12-oji, skirta kunigaikščiui Albrechtui, kurio vardas taip pat neminimas, palikta, nors kunigaikščio Albrechto taip pat jau nebuvo gyvo.

Tačiau nuomonę, jog Mažvydo "Katekizmas" buvo išleistas 1547 m. pabaigoje, o ne pradžioje, rodos, svariausiai paremia lingvistiniai duomenys, t. y. Mažosios Lietuvos raštuose užfiksuoti mėnesių pavadinimai. Pvz., rankraštiniame XVII a. žodyne "Lexicon Lithvanicum", kuriame pateikiami ne iš lotynų kalbos pasiskolinti, bet vokiški mėnesių pavadinimai, sausis vartojamas gruodžiui pavadinti: Christmonath – sausis11, o F. Pretorijaus žodyne randame: Christ=Monat. Decembr – Siekis, io, ir December – Sausis, io M.12. Be to, sausis reikšme "gruodis" užfiksuotas D. Kleino gramatikoje (p. 61), vadinamajame Krauzės žodyne (p. 625), P. Ruigio (p. 92) ir K. G. Milkaus (p. 120, 130) žodynuose. Todėl reikia manyti, kad minėtuose šaltiniuose paliudyta senesnė tradicija, o ne atvirkščiai, nes sunku patikėti, jog Mažosios Lietuvos lietuviai XVI – XVIII a. būtų pradėję mėnesius vadinti naujai, juo labiau kad sausis reikšme "gruodis" užfiksuotas net XIX a. išleistuose G. H. F. Nesselmanno ir F. Kuršaičio žodynuose.

Vadinasi, visi suminėti faktai leidžia daryti išvadą, jog Mažvydo "Katekizmas" buvo baigtas spausdinti 1547 m. pabaigoje, o pradėtas spausdinti gerokai anksčiau.

Didžiajai ar Mažajai Lietuvai?

Kita iki šiol neišspręsta problema – kodėl Martynas Mažvydas savo knygą parengė žemaitiškai. Jeigu priimtume jau cituotą V a. Biržiškos mintį, kad "stodamas į universitetą, Mažvydas žymia dalimi rankraštį buvo paruošęs", šis klausimas taptų dar painesnis, nes mes žinome, jog, prieš atvykdamas į Karaliaučių, Mažvydas yra gyvenęs Vilniuje. Todėl, jeigų tada jis būtų pradėjęs rengti pirmąją lietuvišką knygą, tai kam reikėjo bent jau bendradarbių aukštaičių giesmes žemaitinti, o vėlesniuose raštuose vėl grįžti prie aukštaitiškų ypatybių? Juk "Katekizmas" buvo leidžiamas Karaliaučiuje, kur vėliau neišėjo nė viena žemaičių šnektomis besiremianti knyga.

Bandant pasiaiškinti šį klausimą, vertingos yra, minint pirmosios lietuviškos knygos 400 metų jubiliejų, 1947 m. K. Jablonskio13 ir Pr. Skardžiaus14 pareikštos mintys, kad "Katekizmas" pirmiausia buvo skiriamas Didžiajai Lietuvai (Jablonskis, Skardžius), o vėlesnieji Mažvydo raštai – Mažajai Lietuvai (Jablonskis). Taip teigdami jie rėmėsi "Katekizmo" antraštinio lapo antroje pusėje esančiu ir tikriausiai paties Mažvydo sukurtu lotynišku ketureiliu "Ad Magnum Ducatum Lituaniae"15, kuriame "garsioji Lietuva" raginama skaisčia siela vykdyti Dievo įsakymus, t. y. priimti protestantizmą, ir galbūt iš dalies F. Stafilo lotyniškąja prakalba "Pastoribus et ministris ecclesiarum in Lituania gratiam et pacem"16, kurioje Mažvydo vardu kritikuojami katalikai, nesirūpinantys skelbti religines tiesas gimtąja kalba, smerkiamos pagonybės liekanos, o pabaigoje žadama išleisti didesnę ir geresnę lietuvišką knygą.

Prisiminus ano meto politinę situaciją, šis tvirtinimas priimtinas. Mat, pasiskelbęs pasaulietiniu valdovu, kunigaikštis Albrechtas atsidūrė keblioje padėtyje – kiekvienu momentu jo valstybė galėjo būti užpulta, nes jį prakeikė popiežius ir pasmerkė Vokietijos imperatorius. Todėl, silpstant ryšiams su Vokietija ir kartu su Vakarų Europa, reikėjo ieškoti pagalbos arba Lenkijoje, arba Lietuvoje.

Pirmasis variantas Albrechtui buvo nepriimtinas – grėsė pavojus tapti paprasta Lenkijos provincija, antrasis labiau viliojo, nes Lietuvos ryšiai su Lenkija tuo metu dar buvo menki. Albrechtas suprato, kad tik sukėlęs reformaciją Lietuvoje jis galėjo dar labiau susieti savo valstybę su Lietuva ir kartu nutolti nuo Lenkijos. Be to, visai galimas daiktas, kad kunigaikštis Albrechtas, būdamas artimas bevaikio Žygimanto Augusto giminaitis, taip pat pretendavo į jo įpėdinius. Todėl lietuviai jo politikoje buvo nepaprastai svarbūs. Nors XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ypač sostinėje Vilniuje, pasireiškė pirmoji kontrreformacijos banga ir daugelis reformacijos šalininkų buvo priversti prieglobsčio ieškoti Prūsijoje, Albrechtas, matyt, vis dar vylėsi įgyvendinti tai, ko neįstengė padaryti Ordinas, t.y. paversti liuteroniška Žemaičių kunigaikštystę ir tokiu būdu sujungti Prūsijos ir Livonijos teritorijas17.

Vadinasi, ir pirmoji lietuviška knyga galėjo būti leidžiama šiuo tikslu ir pirmiausia skiriama Didžiajai Lietuvai, ypač Žemaičių kunigaikštystės gyventojams. Kadangi tam tikrą šios kunigaikštystės gyventojų dalį sudarė žemaitiškai kalbantys žmonės, perdėm žemaitiška pirmoji lietuviška knyga būtų suprantamas dalykas, kitaip sakant, buvo stengtasi rašyti remiantis savo gimtąja tarme.

Tiesa, dauguma Mažvydo raštų tyrinėtojų, remdamiesi pirmosios lietuviškos knygos eiliuotąja prakalba "Knigieles paczias byla Letuuinikump ir Szemaicziump" bei "Katekizme" pavartotomis aukštaitybėmis, teigia, kad ši knyga skiriama tiek Žemaičiams, tiek aukštaičiams; Skardžiaus žodžiais tariant, "Martynas Mažvydas, kilęs iš Didžiosios Lietuvos, sąmoningai tą savo pirmąjį darbą yra taikęs visiems lietuviams"18.Tačiau aukštaitiškų tekstų žemaitinimas tokiais tvirtinimais verčia abejoti. Anot Zinkevičiaus, tokį norą taikytis prie aukštaičių Mažvydas galėjo turėti, "bet jį realizuoti vargu ar jam tada būtų buvę įmanoma", nes: "Iš kur jis galėjo žinoti, kokios yra aukštaičių pratarmės (jos tada jau gerokai skyrėsi viena nuo kitos) ir prie kurios jam reikėtų derintis?"19. Be to, mano nuomone, šiuo atveju labai svarbios minėtosios prakalbos pabaigoje esančios eilutės:

Skaitikiet ir dokiet ig rąkas kiewaika
Kaip szemaiczia taip ir letuwynika.
Mž 11

Čia jau į pirmą vietą iškeliami ne lietuvininkai, kaip prakalbos pavadinime, bet žemaičiai, t.y. Žemaičių kunigaikštystės gyventojai, nes ano meto žemaičių ir lietuvininkų terminai buvo vartojami visai kitomis reikšmėmis. "Terminas žemaičiai Mažvydui anuomet reiškė ne žemaičių tarmę (tokią reikšmę jis gavo tik nuo XIX a. vidurio, pirmiausia kalbininkų darbuose), bet tos teritorijos, kuri buvo priklausiusi Žemaičių kunigaikštystei (vėliau Žemaičių vyskupystei), gyventojus, nesvarbu, kuria tarme jie kalbėjo"20, juoba kad Prūsijoje palei Kuršių marias ir vakarinėje Klaipėdos krašto dalyje gyvenantys žemaičiai, nepriklausę Žemaičių kunigaikštystei, save vadino tik lietuvininkais21.

Todėl dabar negalime kategoriškai tvirtinti, kokia reikšme terminą lietuvininkai vartojo Mažvydas, ar jis turėjo galvoje visus tuos lietuvius, kurie nepriklausė Žemaičių kunigaikštystei (t.y. ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Mažosios Lietuvos lietuvius), ar tik Mažosios Lietuvvos gyventojus22. Jeigu kada nors paaiškėtų, kokia reikšme terminas lietuvininkai vartojamas Mažvydo prakalboje, tada išsispręstų ir pirmosios lietuviškos knygos adresato klausimas.

Kaip jau minėta, Mažvydo raštų tyrinėtojai, tvirtinę, kad jo "Katekizme" esančios aukštaitybės rodo norą derintis prie visos Lietuvos, rėmėsi gana aprioriškais duomenimis ir neįsigilino į jų atsiradimo šaltinius, iš kurių aukštaičių patarmių jos čia pateko. K. Jablonskis (galbūt pastebėjęs, kad Mažvydo "Katekizme" esančios aukštaitybės yra kilusios ne iš to paties šaltinio) 1947 m. paskelbtame straipsnyje buvo linkęs manyti, jog Mažvydas derinosi prie Didžiojoje Lietuvoje įsigalėjusių dviejų šnekamųjų interdialektų: vidurinio ir rytinio, nes abiejų teritorijoje buvo gyvenęs23. Nors šiai K. Jablonskio minčiai paprieštaravo J. Kruopas24, bet vėlesni Mažvydo raštų tyrinėtojai, nepateikdami tvirtesnių argumentų, ją palaikė25.

Detaliau šiuo klausimu domėjęsis A. Salys pastebėjo, kad "sprendžiant Mažvydo aukštaitybių klausimą, tenka ribotis aukštaičių vakariečių žiemiečių patarme, kuria rašė jo giminaitis Vilentas"26. Atlikęs krupščią aukštaitiškų Mažvydo elementų dialektologinę analizę, analogišką išvadą padarė ir Zinkevičius: "išskyrus poterius ir kitų asmenų verstas giesmes, nėra jokių tų interdialektų pėdsakų"27; tiek ankstyvųjų, tiek vėlesniųjų raštų pagausėjusios aukštaitybės "iš esmės to paties pobūdžio: Mažvydas laipsniškai vis labiau artėjo prie tos kalbos, kuria rašė jo pusbrolis Vilentas" 28.

Taigi atmetę tuos aukštaitiškus elementus, kurie po Mažvydo mirties atsirado kitiems asmenims taisant ir redaguojant jo raštus, galime tvirtinti, kad aukštaitiškų elementų analizė paremia K. Jablonskio ir Pr. Skardžiaus mintis, jog pirmoji lietuviška knyga skirta Didžiajai Lietuvai, o vėlesnieji raštai – Mažajai Lietuvai.

NUORODOS

1. Stang Chr.S. Die sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas. Oslo, 1929.
2. Zinkevičius Z. M. Mažvydo raštų kalba // Baltistica. T. 13(2). P. 358 – 371; T. 14(1). 1978. P. 38 – 44; T. 14(2). 1978. P. 139 – 146; T. 15(1). 1979. P. 16 – 22.
3. Martyno Mažvydo "Katekizme" jos autorius nenurodytas, bet Mažvydo paruoštame giesmyne rašoma: "Litania Nauiey suguldita nug M. Georgiusa Zablotiusa". Žr. Gerullis J. Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams. Kaunas, 1922. P. 567.
4. Gerullis J. Op.cit. P. 57.
5. Atrodo, kad čia Vac. Biržiška bus suklydęs, nes kunigaikštis Albrechtas mirė 1568 m. kovo 20 d. Žr. Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 1985. T. 1. P. 37. Matyt, apsižiūrėjęs "Aleksandryne" (Chicago, 1960. T. 1. P. 81), Vac. Biržiška šio teiginio nekartojo
6 .Biržiška Vac. Senųjų lietuviškų knygų istorija. Chicago, 1953. D. 1. P. 87.
7. Plg. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. Senųjų raštų kalba. Vilnius, 1988. T. 3. P. 24 – 25.
8. Kruopas J. Mažvydas lietuvių rašomosios kalbos istorijoje // Lietuvos TSR Mokslų akademijos žinynas. Kaunas, 1948. T. 2. P. 84.
9. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. T. 3. P.  27.
10. Biržiška Vac. Aleksandrynas. T. 1. P.  81.
11. Lexicon Lithvanicum. Vilnius, 1987. P. 110 – 111.
12. Clavis Germanico – Litvana. Vilnius, 1995. 1: A – E. P. 432, 456.
13. Jablonskis K. Mažvydo gyvenimas ir aplinka // Senoji lietuviška knyga. Kaunas, 1947. P. 98 – 99. Straipsnis perspausdintas K. Jablonskio darbų rinktinėje "Lietuvių kultūra ir jos veikėjai" (Vilnius, 1973), p.  22 – 49.
14. Skardžius A. Martynas Mažvydas ir jo vaidmuo lietuvių bendrinės kalbos istorijoje // Aidai 1947. Nr. 5. P. 198.
15. Lietuviškas tekstas paskelbtas kn.: Koženiauskienė R.. XVI – XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos. Vilnius, 1990. P. 69. Laisvas ketureilio vertimas pateiktas ir minėtame Pr. Skardžiaus straipsnyje.
16. Lietuvišką vertimą žr. Koženiauskienė R.. Op. cit. P. 69 – 71.
17. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai. Vilnius, 1981. P. 135 – 136.
18. Skardžius Pr. Op. cit. P. 198. Dar plg. Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI – XVII a. Vilnius, 1967. P. 55; Palionis J. Lietuvių rašomosios kalbos istorija. Vilnius, 1995. P. 3.
19. Zinkevičius Z. M. Mažvydo raštų kalba // Baltistica. T. 14(1). P.  42; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. T. 3. P. 34.
20. Zinkevičius Z. Martyno Mažvydo raštų aukštaitybės // LKMA Metraštis. Vilnius, 1994. T. 8. P. 358.
21. Zinkevičius Z. Op. cit. P. 359.
22. Plačiau žr. Pakarklis P. Mažoji Lietuva Mažvydo laikais // Senoji lietuviška knyga. P.  83 – 85.
23. Jablonskis K. Op. cit. P. 104 – 108.
24. Kruopas J. Op. cit. P. 85 – 95.
25. Žr. Biržiška Vac. Aleksandrynas. T. 1. P. 78; Korsakas K. Martynas Mažvydas. Asmenybė ir gyvenimas // Martynas Mažvydas. Pirmoji lietuviška knyga. Vilnius, 1973. P. 12.Op. cit. P. 69 – 71
26. Salys A. Martyno Mažvydo raštų kalba // Salys A. Raštai. Įvairūs straipsniai. Roma, 1985. T. 3. P. 198. Pirmąkart straipsnis paskelbtas: Metmenys. 1973 [Kn.] 25. P. 3 – 14.
27. Zinkevičius Z. M. Mažvydo raštų kalba // Baltistica. T. 14(1). P. 42.
28. Zinkevičius Z. Op. cit. P. 44.

DARBAI ir DIENOS, 1997. 04 (13)
ACTA ET COMMENTATIONES UNIVERSITATIS VYTAUTI MAGNI


PaieškaPapildoma informacijaĮ turinį