M. Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejaus emblema

Prof. Arnoldas PIROČKINAS

Kodėl Karaliaučiuje, o ne Vilniuje?

Į turinįPapildoma informacijaPaieška


Baigiasi 1997-ieji metai, baigiasi ir renginiai, skirti šiais metais minimai Martyno Mažvydo "Katekizmo" sukakčiai. Per tuos metus mūsų visuomenė daug sužinojo apie Pirmąją lietuvišką knygą. Tačiau tikriausiai jai kilo ir neaiškumų. Vienas iš jų turbūt daugeliui būtų klausimas, kodėl Pirmoji lietuviška knyga išleista Karaliaučiuje, svetimos valstybės sostinėje, o ne Vilniuje. Tai esminis klausimas.

Kai pasižiūrime plačiau, iš karto susiduriame su faktu, kad daugelio tautų pirmosios knygos jų kalba išleistos ne savame krašte, bet kažkur toliau. Pirmosios latvių knygos išspausdintos ne Rygoje ar apskritai Latvijoje, bet Vokietijoje ir Vilniuje. Taip pat ir estų knygos gimė svečiose šalyse. Pirmoji armėnų knyga išleista Venecijoje. Net pirmoji anglų kalba knyga pasaulį išvydo Briugėje (dabar Belgijos Karalystė). Priežasčių būta įvairių, kodėl taip nutiko.

O jeigu imsime Pirmosios lietuviškos knygos išspausdinimą Karaliaučiuje, tai viena pagrindinių priežasčių buvo ta, jog Prūsijos kunigaikštystėje tais laikais lietuviai sudarė nemažą gyventojų dalį. Jeigu ten nebūtų gyvenę lietuvių (ir nemažai!), tai vargu ar kas būtų pasirūpinęs lietuviškos knygos spausdinimu šiame mieste. Tačiau toks atsakymas dar nepaaiškina, kodėl kaip tik Karaliaučius yra pirmųjų lietuviškų knygų lopšys? Tad tuo atžvilgiu Vilnius ne ką pranašesnis už Karaliaučių. Vadinasi, lieka ieškoti kitų knygos atsiradimo veiksnių.

Tai, kad pirmoji ir dar kelios vėlesnės knygos atsirado Mažojoje, o ne Didžiojoje Lietuvoje, lėmė tam tikras kompleksas priežasčių. Visų pirma tautinį raštą ir tautinę raštiją kurti skatina šalyje, jos visuomenėje iškilęs poreikis turėti raštą ir knygą. Daugelyje Europos šalių tą poreikį sužadino ir vėliau aktyviai formavo plintanti krikščionybė. Lietuviai priėmė krikščionybę, kai katalikybė išgyveno tam tikrą krizę ir, perdėtai keldama lotynų kalbos reikšmę bažnyčios gyvenime, tiesiog tą kalbą absoliutindama, labai maža teikė reikšmės tautinėms kalboms. Buvo tenkinamasi pačiu minimaliausiu jų vartojimo pastorizacijai. Todėl nuo XIII a. vidurio, kai pasikrikštijo Mindaugas, o ypač nuo XIV a. pabaigos, kai krikščionybė buvo įvesta aukštaičių žemėse, iki XVI a. vidurio (teisingiau būtų atsakyti iki 1585 m.), katalikai, jų institucijos neparengė nė vienos lietuviškos knygos – nei rankraštinės, nei vėliau, atsiradus knygų spausdinimui, spausdintos. Katalikų bažnyčiai užteko tik kelių maldų ir formulių vertimo į lietuvių kalbą. Taip buvo tiek Didžiojoje, tiek Mažojoje Lietuvoje, kol ją valdė katalikiškomis nuostatomis vadovavęsis Kryžiuočių ordinas.

Visa labai staiga pasikeitė Mažojoje Lietuvoje, kai ji kartu su visomis Kryžiuočių ordino sritimis tapo pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste, kurios valdovas Albrechtas Brandenburgietis, buvęs Ordino vyriausiasis magistras, priėmė Martyno Liuterio mokslą – tapo liuteronu. Liuteronybė, viena iš kelių Reformacijos krypčių, nuosekliai įgyvendindavo visur nuostatą, beje, paimtą iš apaštalo Pauliaus, – religijos dalykus visiems paprastiems žmonėms aiškinti tik jų gimtąja kalba, o bažnyčiose liturgiją atlikti tautinėmis kalbomis. Kunigaikštis Albrechtas, kaip ir kiekvienas naujakrikštis, turėdamas dar ir kitokių interesų, labai uoliai ėmė diegti šią nuostatą savo valdomoje kunigaikštystėje. Antai jau 1526 m. Karaliaučiuje pradėti sakyti pamokslai lietuviškai, o nuo 1531 m. reguliariai laikomos lietuviškos pamaldos. Lietuviškų pamaldų įvedimas iškėlė reikalą turėti lietuviškų religinių knygų – liturgijų, katekizmų, giesmynų, Evangelijų vertimų, pamokslų rinkinių. O viso to neturėta. Tad reikėjo, kad kas imtų rengti knygas lietuvių kalba. Taigi XVI a. viduryje atsirado dar vienas veiksnys, kuris skatino lietuvišką knygą,– tai galingas mecenatas, kuris buvo suinteresuotas finansuoti ir organizuoti lietuviškos knygos leidimą. Tas mecenatas – tai kunikaigštis Albrechtas.

Liuteronybė plito ir Didžiojoje Lietuvoje. Tačiau ją platino ne kunigaikštis, ne koks galingas Lietuvos didikas, bet grįžę po studijų užsieniuose lietuviai inteligentai. Didysis kunigaikštis buvo priešiškas plintančiai "erezijai" ir, skatinamas Vilniaus bei žemaičių vyskupų, pradėjo pirmuosius lietuvių liuteronus persekioti. Šie, gelbėdamiesi nuo persekiojimų, bėgo į Prūsiją. Taip į Karaliaučių atvyko Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis ir kiti lietuviai. Kunigaikštis Albrechtas, tikėdamasis panaudoti naujajai religijai platinti, juos mielai priėmė ir įvairiai aprūpino, Rapolionį ir Kulvietį, kaip didžiai mokytus vyrus, paskyrė Karaliaučius universiteto profesoriais, o jaunesniems sudarė sąlygas studijuoti šioje aukštojoje mokykloje. Kai minėti lietuvių šviesuoliai 1545 m. pavasarį staiga mirė ir kilo grėsmė, kad nebus kam parengti lietuviško katekizmo, kunigaikštis pakvietė iš Lietuvos Martyną Mažvydą. Jis ir tapo mūsų minimo "Katekizmo" autoriumi. Taigi galima sakyti, kad Karaliaučiuje, skirtingai nuo Vilniaus, buvo sudarytos lietuvių inteligentams, lietuvių kalbos geriems mokovams, tinkamos sąlygos, kurių nebuvo Didžiojoje Lietuvoje. Štai ir trečioji priežastis, kodėl Karaliaučius tapo Pirmosios lietuviškos knygos lopšiu.

Ilgainiui ir Didžiojoje Lietuvoje, kai katalikų bažnyčia susirūpino lietuviška religine literatūra, kai atsirado įtakingas mecenatas ir organizatorius –vyskupas Merkelis Giedraitis, kai darbo ėmėsi karštas lietuvių kalbos patriotas Mikalojus Daukša, prasidėjo lietuviškų knygų leidyba.

DONELAIČIO ŽEMĖ, 1997.11, Nr. 11(54)
KARALIAUČIAUS KRAŠTO MYLĖTOJŲ LAIKRAŠTIS
Leidžia K. Donelaičio draugija


PaieškaPapildoma informacijaĮ turinį