M. Mažvydo "Katekizmo" kelias į Vilnių

1997 m. sausio 9 d. sukako 40 metų, kai Lietuva turi M. Mažvydo knygos originalą. Iki I Pasaulinio karo vienintelis žinomas "Katekizmo" egzempliorius buvo Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje. Ilgai manyta, kad jis žuvo per karą ir tik daug vėliau paaiškėjo, kad nežinomais keliais pateko į Torūnės universiteto biblioteką.

M. Mažvydo "Katekizmo" kelionė į Vilniaus universiteto biblioteką prasidėjo 1956 m., kai biblioteka, kurios direktoriumi tuo metu buvo prof. L. Vladimirovas, pradėjo senųjų savo knygų susigražinimo akciją. L. Vladimirovas, beieškodamas knygų, lankėsi Maskvos Lenino bibliotekoje, kur jam labai padėjo bibliotekininkystės ir senosios rusų knygos istorikė Ana Ziornova. Ji buvo girdėjusi, kad kažkur Ukrainoje yra M. Mažvydo knyga, tačiau nežinojo kur, tad L. Vladimirovas specialiai važiavo į Kijevą, tačiau čia jam nepavyko užtikti "Katekizmo" pėdsakų. Vėliau Vilniaus universiteto bibliotekoje apsilankęs Odesos universiteto profesorius S. Borovojus papasakojo matęs knygą vienoje Odesos bibliotekoje. L. Vladimirovas, patyręs, kad į Odesą važiuoja Zuzana Feigenbergaitė-Heltzerienė – Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoja, tuo metu Vilniaus universiteto neakivaizdininkams dėsčiusi ir knygos istoriją, – paprašė išsiaiškinti. Šiai po ilgų vargų pavyko rasti M. Mažvydo knygą Odesos Valstybinėje A. M. Gorkio vardo bibliotekoje ir smulkiai aprašyti jos būklę, kuri buvo "palyginus labai gera: 1. Visi puslapiai išlikę ir surišti, matyt, tais pačiais siūlais kaip ir XVI a. 2) Įrišta pergamento imitacija naujai XVIII arba XIX a. Viršelis balzganas, vidinė pusė rožinio popieriaus. 3) Nugarėlėje įspausta: Catechismus Prasty Szadei".

Z. Feigenbergaitė-Heltzerienė iššifravo ir visus knygoje buvusius įrašus, tarp jų ir tokius: "Litovskij (Žmudskij) Katichizis napečatan v Kenigsberge v 1547 g v celiach propagandy liuteranskogo veroučenija pervaja pačatnaja kniga na litovskom jazyke. Pečatnik Hans Weinreicher rabotal v nač. XVI v. v Vostočnoj Prussii, gde odnovremenno imel 2 tipografii v Dancige i Kionigsberge. redkaja kniga". Taip pat "Katekizme" įklijuotame lapelyje buvo įrašas, kad jis pirktas Berlyne iš Ašerio 1868 m. už 45 talerius.

L. Vladimirovas suskato veikti, nes, jo žodžiais, "blogas bibliotekininkas, kuris suradęs tokį dalyką, delstų. Tokį būtų reikėję pašalinti. Pasirodo, kad atgautum tokią knygą reikia turėti kultūros ministro nurodymą. Mane palaikė (šiuo atžvilgiu kaip niekad) Sniečkus (to meto LKP CK pirmasis sekretorius); jis gerai pažinojo pirmąjį Ukrainos sekretorių. Jie draugavo, kartu medžiodavo. <...> Sniečkus paskambino jam, kad atvažiuoja į Kultūros ministeriją toks Vladimirovas, kad jis jam sudarytų sąlygas išspręsti vieną įdomų klausimą dėl pirmos lietuviškos knygos. Na, tas pažadėjo. Kodėl Sniečkus padėjo čia, o nepadėjo, pavyzdžiui, anksčiau, kai stengėmės atgauti Daukšos "Katekizmą"? Tai suprantama. Tais laikais jis galėjo būti apkaltintas nacionalizmu. Iš Rusijos atsiimti knygą, ir dar kažkokį katekizmą, vienuolišką, katalikišką!.. O čia jie draugai, ir ukrainietis neapkaltins lietuvio nacionalizmu. Ir vienas, ir kitas buvo nacionalistas".

L. Vladimirovas mainais Odesos bibliotekai pasiūlė 1570 m. Antverpene išleistą Ostelijaus atlaso "Theatrum Orbis Terrarum" dubletą, bet odesiečiai pageidavo kokios nors senos rusiškos ar ukrainietiškos knygos ir Vilniaus universiteto biblioteka dar priedo pasiūlė 1588 m. Mamoničių spaustuvės išleistą Lietuvos Statutą, kuris savo laiku galiojo ir Ukrainoje.

1956 m. spalio 4 d. buvo gautas Odesos bibliotekos direktoriaus sutikimas su nuoroda, kad pirmiausia reikalinga jau minėta Ukrainos kultūros ministro sankcija. 1965 m. spalio 12 d. į šią ministeriją iškeliavo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas ėjusio prof. S. Jankausko ir bibliotekos direktoriaus L. Vladimirovo pasirašytas prašymas dėl mainų. Beje, prof. Steponas Jankauskas, tuometinis Vilniaus universiteto prorektorius, buvo vienas aktyviausių L. Vladimirovo akcijos rėmėjų. Dar L. Vladimirovą moraliai palaikė profesoriai J. Lebedys, J. Palionis ir K. Jablonskis. Mažiausiai sėkme tikėjo bibliotekos Retų spaudinių ir rankraščių skyriaus vedėja J. Gutauskienė. Profesoriaus žodžiais, "manė, kad mes tikrai įkliūsim. Bijojo... Mes, žinoma, neįvykdėm viso savo plano, bet vis tiek, pabandyt reikėjo. Be to, kas man grėsė? Ir galbūt ją galėjo pavadinti nacionaliste, bet mane, su mano pavarde... Ir su partiečio bilietu, ir karo dalyvį pavadinti lietuvišku nacionalistu?.."

1956 m. lapkričio 1 d. Vilnių pasiekė Ukrainos kultūros ministro pavaduotojo G. Šablijaus pasirašytas spalio 20 d. raštas Nr. 9 – 604 – leidimas perduoti "Katekizmą". 1956 m. lapkričio 22 d. buvo sudarytas knygų mainų aktas, tą pačią dieną L. Vladimirovas parašė Odesos bibliotekos direktoriui laišką, jog išsiuntė abi mainams skirtas knygas, tačiau šių kelionė užsitęsė. Net buvo baimintasi, kad jos prapuolė. Tai rodo L. Vladimirovo pasirašyta telegrama: "Jaudinamės Bijomės dingimo Telegrafuokite Patvirtinkite Ortelijaus atlaso ir Lietuvos Statuto gavimą Praneškite apie lietuviško katekizmo išsiuntimą".

Matyt, M. Mažvydo "Katekizmas" Lietuvą pasiekė 1957 m. sausy, nes to mėnesio 9 dieną buvo surašytas jo perdavimo aktas. Į Universiteto bibliotekos inventorinę knygą knya buvo įtraukta tik 1957 m. gegužės 30 d. kartu su M. Daukšos "Katekizmu", 1642 m. K. Sirvydo žodynu ir Lepnerio "Prūsų lietuviu".

Taip M. Mažvydo knyga, sumanyta Vilniuje, išspausdinta Karaliaučiuje, parduota Berlyne, veik šimtą metų išbuvusi Odesoje, vėl grįžo į Lietuvą.

Parengta pagal: Braziūnienė A. Kaip Mažvydas grįžo į Vilnių // Literatūra ir menas, 1997.01.04