Violeta ČERNIAUSKAITĖ

VADOVAS PO MAŽOSIOS LIETUVOS KNYGŲ PASAULĮ

Šiandien knygos stebuklas ir fenomenas, pakreipęs žmonijos istoriją civilizacijos ir kultūros link, yra įprastas ir kasdienis reiškinys, nereikalaujantis teorinio įprasminimo (nors kai kuriems vis mažiau reikalingas net ir visaapimančia spausdinto žodžio reikšme). Todėl tiems, kurie, kaip prancūzų filosofas K. Helvecijus, be knygų pasijustų laukiniais, nauja prof. D. Kauno monografija "Mažosios Lietuvos knyga"*, bus dvigubas atradimas. Visų pirma, tai išsamiausias Mažosios Lietuvos knygos istorijos mokslo tiriamasis darbas ir kartu puikus paminklas lietuviškajai knygai jos 450 metų jubiliejaus proga, – ypač atsižvelgiant į tai, kad pernelyg retai lietuviška knyga galėjo pasigirti tokia darnia turinio ir formos atitiktimi.

Prisimenant sparčiai besiplečiančias knygotyros kryptis Baltijos šalyse, lyginant senų ir jau visuotinai pripažintų tradicijų Lenkijos ar Vokietijos nacionalinės istoriografijos mokyklas, šis prof. D. Kauno darbas neabejotinai pradeda kokybiškai naują lietuviškos knygos istoriografijos, jos teorijos, problematikos bei metodikos plėtros etapą. Be to, veikalas išsiskiria didžiule tiriamojo objekto chronologine ir temine apimtimi. Nušviečiama lietuviškos knygos raida 1547 – 1940 metais, turint omeny, kad į lietuviškos knygos sąvoką įtraukiami tie spaudiniai, kurių svarbiausia paskirtis yra tenkinti vietos gyventojų poreikius, t.y. kompleksiškai panaudojant plačiausius knygotyros objekto atrankos kriterijus: adresatą, spausdinimo vietą, turinį, ideologinį kryptingumą, autorių, raidyną. Statistinės apskaitos vienetu paimtas ne knygos pavadinimas, bet atskiras leidimas, jam priskiriant savarankiškus lakštinius spaudinius (atsišaukimus, skelbimus, programas ir pan.) bei kartografijos leidinius. Tai leidžia iškalbingai atskleisti lietuviškos knygos Mažojoje Lietuvoje likimą, apibendrinti ir įvertinti ankstesnius tyrimus, akcentuojant ir analizuojant politinių, socialinių ir kultūrinių sąlygų apspręstus esminius kiekvieno išskirto istorinio laikotarpio knygų raidos bruožus.

Tokiu būdu sukuriamas atitinkamas evoliucionuojančios lietuviškos knygos ir jos vaidmens visuomenėje paveikslas Mažojoje Lietuvoje feodalizmo epochoje 1547 – 1807 m., pobaudžiavinės vokiečių valstybės vystymosi sąlygomis 1808 – 1919 m. bei išskirtame 1920 – 1940 m. laikotarpyje po Mažosios Lietuvos padalijimo. Visas šis procesas nuosekliai atspindimas knygų leidybos, poligrafijos, repertuaro, prekybos ir kitais knygos charakteristikai svarbiais aspektais, pasitelkiant visą kompleksą bendrų mokslinių ir specialiųjų istorijos, literatūros, knygotyros, bibliografijos ir gretimų mokslo sričių metodų. Nors pagal pateiktų statistinių, faktografinių, biografinių, bibliografinių ir kitų duomenų apimtis, apibendrinimo lygį bei iliustracijų kiekį šį veikalą galėtume prilyginti enciklopedinio pobūdžio darbams, tačiau šią knygą, kaip ir kitus prof. D. Kauno leidinius, dar galima būtų pavadinti didžiulio ledkalnio viršūne, po kuria slypi nepalyginamai gausesni sukauptos medžiagos klodai bei pagrindas ateities tyrinėjimams. Jų svarba ieškant, kaupiant, analizuojant ir sisteminant, o kartu ir išsaugant ateičiai unikalius praeities archyvinius dokumentus, padedančius identifikuoti lietuviškas knygas, jų kultūrinę erdvę užpildyti naujais faktais, deja, ne visuomet tinkamai įvertinama. Iš dalies šį milžinišką darbą atspindi tūkstantį pozicijų pateikiantis šaltinių ir kelių šimtų bibliografinių vienetų naudotos literatūros sąrašas bei nemažos apimties pavardžių ir vietovardžių pagalbinės rodyklės.

Ši daugiau kaip du dešimtmečius kruopščiai rinkta ir tyrinėta medžiaga dabar leidžia plačiai praverti skaitytojams duris į Mažosios Lietuvos knygų pasaulį ir naujais konceptualiais teiginiais aktualiai papildyti bendrą šio krašto istorinės, visuomeninės bei kultūrinės tematikos tyrinėjimų kontekstą. Be to, prof. D. Kauno žodžiais, Mažosios Lietuvos knyga ilgą laiką buvo visos lietuvių kultūros orientyras, tikrumo sargas ir įkvėpėjas, todėl ir buvo analizuota kaip neatskiriama visos lietuvių kultūros dalis, o lyginamosios istoriografijos metodų pritaikymas padėjo išryškinti mažiau tyrinėtus lietuvių ir gretimų tautų kultūrinės aplinkos tarpusavio sąveikos reiškinius bei apčiuopti kontaktus su pasauliniais kultūros procesais. Galime pasidžiaugti ir pasididžiuoti, kad tapsianti sudėtine lietuviškos knygos istorijos dalimi knyga savo tyrinėjimų profesionalumu, sprendžiamų problemų gausa ir išleidimo kokybe pagaliau užims tikrai neeilinę vietą ir tarp kitų tautų žymių knygos istorijos veikalų.

___________________________

*Mažosios Lietuvos knyga: lietuviškos knygos raida, 1547 – 1940 / Kaunas D.; [Pirmosios lietuviškos knygos 450 m. sukakties minėjimo Valst. komis., M. Lietuvos Fondas]. – Vilnius: Baltos lankos, [1997]. – VIII, 764, [1] p.: iliustr., faks.

TARP KNYGŲ. 1997, Nr. 8