Viktorija DAUJOTYTĖ
KULTŪRA TARPSTA PRASMIŲ ERDVĖJE,
arba tekstaskūrinys semiosferoje
Visa, kas yra, yra atskirai, bet neatskirta. Banga yra tas pats vanduo, ta pati jūra. Bet ir banga yra, nors labai trumpam čia pati išnykdama, susiliedama ir vėl susiformuodama, bet jau kita.
<...>Tekstas kūrinys yra daugeriopose ženklų sistemose. Biosfera, sociosfera, semiosfera yra tos pačios žmogaus sferos, to paties žmogiškojo rutulio aprėpimo pastangos. Per kuriantįjį kūrinys yra susijęs su biosfera, sociosfera, noosfera, per kuriamą ženklų sistemą, nuolat perženklinamą, su semiosfera. Riba ir yra (aiškiausia reiškinio branduolyje), ir yra išnykstanti: kalba yra ir kultūra, ir kultūros gamtiškumas. Ten, kur riba nyksta (kur banga virsta vandeniu, kur nukritę medžio lapai virsta žeme, kur kalbėjimas pereina į tylą arba tik į balso tembrą, spalvą), vyksta patys svarbiausi gyvybiniai procesai kultūra imasi iš to, kas nėra kultūra, daiktas formuojasi iš to, kas nėra daiktiška, kalba išeina už gramatikos, duodama impulsų naujoms kūrybos formoms.<...>
Sekant J. Lotmano mintim, kalba yra semiotinės erdvės koncentratas, santirštis, sankaupa. Dar daugiau, natūralioji (tautos) kalba yra kultūrą organizuojantis principas. Riba tarp kalbos ir semiotinės erdvės aiški tik gramatikoje. Semiotinėje realybėje yra daug pereinamųjų formų [4]. Bet kokia komunikacija (ir bet kokia kalba) įmanoma tik semiosferoje, nes būtent iš jos gaunama pirminė semiozės patirtis.
Kiekviena kultūra yra tam tikra semiotinė erdvė, arba semiosfera. Kiekvienas ženklas, kiekvienas ištartas žodis veikia tik semiosferoje, begalinėje ryšių įvairovėje; veikia vienas kitą išbudindami, vienas į kitą išverčiami arba visai neišverčiami. "Vertimas, teigia J. Lotmanas, yra pagrindinis sąmonės mechanizmas" [5]. Verčiama ne tik iš vienos tautos kalbos į kitą, verčiama iš gamtos į kultūrą, iš kultūros į gamtą, iš garso į žodį, iš žodžio į spalvą... Iš fakto į meną. Vertimas yra ir pažodinis, ir kūrybinis. Į kūrybinį vertimą įeina ir ribos (arba neišverčiamumo) jutimas. Riba signalizuoja apie semiosferoje vykstančią ir nesusikalbėjimo, nesupratimo, neišverčiamumo dramą. Susikalbėjimas ir nesusikalbėjimas, supratimas ir nesupratimas, vertimas ir neišverčiamumas yra kartu, jie neatskiriami. Už supratimo lieka neįžvelgiama nesupratimo plynė. Geras vertimas praneša apie tai, kas liko neišversta arba ir neišverčiama. To, kas neišverčiama, nėra kalboje, į kurią verčiama. Bet tuo momentu, kai kalbantysis (verčiantysis) apčiuopia tai, kas neišverčiama, kalboje pradeda rastis naujos jos išgalės.
Kad natūralioji, arba pirminė, kalba yra tautos semiosferos centras, rodo ir semiosferos dalių ar funkcijų aprašymai arba saviaprašai (samoopisanije, pagal J. Lotmaną). Kiekvienai kultūrai, jos likimui labai svarbus yra pirminis gramatikų ir žodynų etapas. Kalbos gramatika yra kalbos autorefleksija, kalba aprašoma kalba, susiformuoja metakalba, siekianti suvokti, duoti ženklinančius vardus struktūrai ir jos dalims arba funkcijoms. Gramatikas yra tas, kuris jau turi kalbos kaip struktūros patirtį. Neįmanoma pradėti rašyti, versti, neįsisąmoninant gramatikos. M. Mažvydas sukuria (arba perteikia) pirmuosius lietuvių kalbos gramatinius terminus. Pirmas parašo terminą žodis. Parašytas žodis yra ir žodžio savivoka. Parašytas žodis įeina į kitą semiosferos erdvę. Nuo Mažvydo iki D. Kleino "Grammatica Litvanica" (1653) daugiau kaip šimtas metų bet lietuvių kalbos savivokos erdvėje tai nėra tuščias, o užpildytas laikas. Jis yra užpildytas iš Mažvydo mokslo skaitymo ir rašymo, ir šioje erdvėje yra galimas Kristoforo Sapūno darbas, nors ir išspausdintas vėliau. Semiosferos veikimas yra tarsi išbudinamas duodant jai pirmąjį impulsą. D. Kleinas jau sako daugiskaitą lietuvių rašytojai ir aišku, kad už šios ženklinančios daugiskaitos stovi Mažvydas, Vilentas, Bretkūnas, Sirvydas... Gramatika nebūtų įmanoma be žodžio autorefleksijos arba rašto, be rašytojų pačia bendriausia reikšme. Ir kartu be tos semiosferos, kuri skleidžiasi ir kaip graikų bei lotynų kalbos gramatikų tradicija. Lietuvių kalba gramatikos pjūviu ima funkcionuoti bendrojoje gramatikų semiosferoje. Ir kartu tai tolesnės lietuvių kalbos gramatizavimo perspektyva, liudijama ir to fakto, kad yra nusirašinėjama, konspektuojama, išlieka kaip anoniminė rankraštinė gramatika [6].
D. Kleinas peržengia ribą arba išankstinį manymą, kad lietuvių kalbos, kaip netvarkingos, gramatikos net negalima parašyti. Jis pripažįsta kalbą kaip semiosferą, nes pripažįsta jos įvairumą: "Juk pagaliau tam tikslui ir mokoma gramatikos taisyklių, kad yra pripažįstamas kalbos įvairumas" [7]. Savivoka, autorefleksija, kylanti iš kurios nors struktūros, ima veikti atgaliniu būdu: struktūrą grynina ir stiprina, daro funkcionalesnę. Lietuvių kultūros semiosferoje pirmiausia ši mintis ir išsakyta D. Kleino, kilme prūso, sąmone lietuvio: "Kodėl ir mums neišdailinti šios kalbos, kurią daugelis laiko barbariška ir netvarkinga, išradingomis taisyklėmis, kad nuvalytume tą purvą, kuriuo taip ilgai ji buvo aptaškyta, ir ji džiugintų mus visus savo blizgėjimu" [8].
Kiekvienas struktūros aprašymas veikia pačią struktūrą. Aprašymas yra ir įsirašymas. Kalbėjimas(is) apie kultūrą yra ir buvimas kultūroje; "kultūros darbas tebevyksta ir ją nagrinėjant"[9].
<...>Ne vieną Europos mąstytoją lydi nuojauta, kad Europos civilizacijoje dabar lemiami yra technologiniai procesai; sukurtas uždaras technologinis tankis; technologija pradeda gniaužti ir naikinti gyvybingąsias kultūros jėgas, įsigali kvaziintelektualumas, ne tikra kūryba, o žaidimas praeities kultūros ir meno formomis [10].
Tarsikūryba. Tarsimenas. Suvokiančioji sąmonė tebeieško prasmių, tebesiekia įskaityti ženklus, įrašydinti juos į semiosferą. Tarsimeną vargina šaknys kam auginti gėlę, jei tokia graži, tarsigyva yra dirbtinė gėlė. Dirbtinė rožė (net su dirbtiniais rasos lašeliais) graži tarsirožė ar ji tik padaryta ar ir sukurta, remiantis viena seniausių meno teorijų gamtos imitacija?
Tarsimenas atsisako šaknų arba pradžios, formuojama nauja elgsena, naujas santykių su tradicija, su semiosfera tipas. Neįsipareigojama būti (egzistuoti), nesiekiama veikti (kurti, keisti). Tik dalyvauti. Panašiai kaip šventės, kur visi veikia, atrakcionieriai ir dalyviai stebėtojai. Jungtys išlieka, kitaip šventė nevyktų, bet tos jungtys nėra kūriniškos, o tik tekstualios; imami tekstai kaip elementai, jungiami pagal išankstinę, o ne spontaniškai iškylančią tvarką. Kūrybinė galia, įsirašydama į semiosferą kaip specifinę tvarką, įlieja į ją ir spontaniškumo. Spontanišką kūrybiškumą tarsikūryboje keičia žaidybiškumas. Žaidimas gali būti kūrybiškas; žaidybiškumu išryškinamas formalumas.
Atsargiai su išlygomis, bet mąstytina apie teksto fiziką ir kūrinio metafiziką. Jei atsisakoma žemės (arba šaknų), atsisakoma ir dangaus. Patiriama, žmogiška fizinė realybė dabartiniuose tekstuose yra galima, virtuali. Vaizduojamojoje postmoderno dailėje (instaliacijoje, akcijose) įvedama kasdienybė, jos daiktai, bet tai yra tarsikasdienybė, išdaiktintų daiktų likmenos.
Tarsimenas, tarsikūryba, tarsikasdienybė, šiais žodžiais nesiekiama ko nors nuvertinti, tik suprasti. Be abejonės, Europos kultūroje vyksta lūžis. A. Andrijausko nuomone, baigiasi knyginės, žodinio teksto kultūros epocha; teksto kultūrą keičia kompiuterių ir virtualinės realybės sukurta vaizdo kultūra. Klasikiniai mąstymo ir kultūros principai yra išaugę iš kalbos, iš žodžių, iš rašto, iš knygos. Gali būti, kad esame knygos civilizacijos saulėlydyje. Bet dar ne naktyje.
Tarsirealybė gali būti aprašoma kalba, kuri nėra tarsi, kuri tiesiog yra, bet susidurdama su naujais uždaviniais, ji kinta, keičiasi. Kalba yra kalbos išgalės; išgalės yra ir išgalių plėtimas, kūrimas. Kalbinio teksto kultūrai keičiantis ar bent esmingai pasipildant vaizdo kultūra, aprašymo struktūrose turi įvykti didelių pokyčių, keičiančių ir teksto kūrinio semiosferos santykius.
KULTŪROS BARAI, 1997. 06 (390)