Lietuvoje minimas pirmosios lietuviškos knygos 450 jubiliejus. Šiai sukakčiai
skiriami specialūs leidiniai, parodos, konferencijos, ji įamžinta progine moneta,
paminklais. Martyno Mažvydo knyga šiandien pagerbiama Seimo plenariniame posėdyje.
Ši sukaktis tai proga apmąstyti lietuviško žodžio kelią, prisiminti jo
šviesiuosius ir tamsiuosius etapus, pagerbti žmones, jam puoselėti atidavusius savo
gyvenimą. Per visą istoriją lietuviška knyga buvo ne tik žinių šaltinis, bet ir
tautos telkėja, nacionalinės tapatybės saugotoja.
Net mūsų dienomis, kai yra daugybė kitų žmones siejančių saitų, kaip tik knyga
yra jungiamoji istorijos negandų išblaškytos lietuvių tautos grandis: Martyno Mažvydo
"Katekizmo" jubiliejaus minėjimas pirmasis bendras nepriklausomybę
atgavusios Lietuvos ir Amerikos lietuvių kultūrinis projektas.
Pirmoji lietuviška knyga duoda pretekstą ir platesniems pamąstymams apie tautos,
valstybės, kultūros kelius bei likimą. Kodėl Vilnius, kuriame išspausdinta pirmoji
latviška knyga, pasirodė pirmosios baltarusiškos knygos, taip ir netapo lietuviškos
raštijos lopšiu?
Martyno Mažvydo "Katekizmas", išvydęs pasaulį religinių kovų sukūryje
ir skirtas visų pirma protestantizmo tiesoms propaguoti, kartu skatino ir šios religijos
akcentuojamą žmogaus individualumą bei aktyvumą. Pirmieji knygos žodžiai "Imkit
mane ir skaitykit" tai ir apeliavimas į individualųjį asmenybės pradą,
aktyvų santykį su pasauliu.
Kokie būtume šiandien, jei anuomet viršų būtų paėmęs protestantizmas?
Ką galime padaryti, kad lietuvių kultūros paveldas neišnyktų be pėdsako tame
krašte, kuriame pasirodė pirmasis lietuvių raštijos paminklas, pirmieji lietuviški
laikraščiai?
Kaip išmintingai, nepakliūnant į nieko gera neduodančias politikavimo pinkles,
susikalbėti su dabartine Karaliaučiaus krašto gyvenotojų dauguma ir vietos valdžia?
Tai klausimai, kurie visą laiką yra Lietuvos kultūriniame, intelektualiniame
akiratyje. Pirmosios lietuviškos knygos metai juos tik suaktualina ir skatina naujas
interpretacijas.
Pastarųjų dienų jubiliejiniai renginiai šventiška Pirmosios lietuviškos knygos
metų pradžia. Kad ir kokia skambi ji būtų, tačiau išliekamąją vertę ir prasmę
turi tik darbai.
Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinė komisija,
sukurta dar 1978 metais, nesėdėjo rankų sudėjusi. Jos parengta programa, patvirtinta
Seimo, neliko tik simbolinis dokumentas: išleisti fundamentalūs veikalai, mokslo
žmonės gavo galimybę tęsti arba užbaigti seniai pradėtus, daug intelekto ir
kūrybinių pastangų reikalaujančius darbus.
Rimtos, solidžios literatūros leidyba nebėra vien valstybės "monopolis".
Privačios leidyklos, dar prieš penkerius metus užvertusios rinką visokiausiu skaitalu,
bent jau pirminį tokios lektūros poreikį, regis, patenkino. Ir nors menkiavertės
knygos dar užima nemažą knygynų prekystalių plotą, negalima nematyti leidinių,
plečiančių mūsų kultūrinius horizontus. Anaiptol ne visos jos finansuotos iš
valstybės biudžeto.
Dar svarbiau, kad jos suranda savo skaitytoją. Pakartotiniai tiražai, tuštėjantys
leidyklų produkcijos sandėliai liudija visuomenės poreikį ieškoti knygose dvasios ir
proto peno. tai būtų bene reikšmingiausias jubiliejinių metų faktas, Martyno
Mažvydo, kukliu leidiniu prieš 450 metų įvedusio Lietuvą į civilizuotų kraštų
šeimą, darbo įprasminimas.
Knyga tokia kultūros erdvė, kurioje telpa viskas ir visi. Jubiliejiniai metai
davė impulsą ir skulptorių, dailininkų grafikų, kompozitorių saviraiškai.
Paminklai, ekslibrisų rinkiniai, Mažvydo knygos giesmų "įgarsinimas" jau
tampa mūsų dvasinio gyvenimo savastimi.
Ja būtų galėjusi tapti ir kompozitorės Audronės
Žigaitytės opera "Mažvydas" kūrinys, prieš dešimtmetį jau pelnęs
klausytojų pripažinimą Klaipėdos muzikinio teatro scenoje. Tačiau Operos ir baleto
teatras, išgyvendinęs iš savo repertuaro beveik visus nacionalinius veikalus,
nepasinaudojo proga, nors, kaip žinoma iš teatro vadovo J. Aleksos viešų pasisakymų,
tokių ketinimų būta. Išankstinis įsitikinimas, kad nacionalinė opera neturės
pasisekimo ir atneš teatrui vien nuostolius mažų mažiausiai keistas požiūris į
nacionalinio meno puoselėjimą.
Pirmosios lietuviškos knygos ženklas, kuriuo pažymėti 1997-ieji, ragina atidžiau
pažvelgti ir į knygų saugyklas bibliotekas. Pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės
metų revoliuciniai pertvarkymai ne vieną mūsų krašto kampelį paliko šių kultūros
židinių. Stirtos nežinia kur dingusių knygų, surinktų iš uždaromų
"nereikalingų" bibliotekų vienas gėdingiausių dabartinės Lietuvos
kultūros faktų.
Tas pats pasakytina ir apie požiūrį į bibliotekininkų darbą. Jie tebėra vieni iš
mažiausiai apmokamų darbuotojų. Aukštąjį išsilavinimą turinčio specialisto
atlyginimas, iš kurio galima tik balansuoti ant skurdo ribos, liudija mažų mažiausiai
intelektualinio darbo nuvertinimą. Ar ne dėl tos pačios priežasties ir Martyno
Mažvydo vardu pavadintos nacionalinės bibliotekos įkurtuvių naujame priestate data
nukelta į neapibrėžtą ateitį?
