LIETUVININKŲ KRAŠTAS

 PRATARMĖ

Šis leidinys skiriamas vakarinių lietuvių, kurie save vadino lietuvininkais, o savo gimtąjį kraštą – Mažąja Lietuva, istorijai, gyvenimo būdui, kalbai, papročiams aprašyti. Jų gyventas plotas (17 000 – 18 000 km²) apėmė Nemuno žemupio, Priegliaus vidurupio ir aukštupio baseinus: nuo Klaipėdos iki Geldapės ir nuo čia linija iki Šventapilio Aistmarių pakrantėje. Mažosios Lietuvos branduolį sudarė Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Labguvos apskritys. Nuo seno šiose žemėse gyveno baltų (lietuvių, skalvių, nadruvių, sembų, kuršių ir kt.) gentys, iš kurių VI – XV a. ir susiformavo lietuvininkų etnosas. XIII a. lietuvininkų kraštas buvo pavergtas Vokiečių (Kryžiuočių) ordino. Po Žalgirio mūšio sudarytos Melno taikos (1422 m.) jis ir liko Ordinui. 1525 m. didžiajam Ordino magistrui Albrechtui Brandenburgiečiui vietoj katalikybės priėmus protestantų tikėjimą ir paskelbus Ordino valstybę pasaulietiška Prūsijos kunigaikštyste (hercogyste), lietuvininkų kraštas dar buvo vadinamas ir Prūsų Lietuva. Vokiečių valdomoje Prūsijos kunigaikštystėje (1701 – 1918 m. – karalystėje) Mažoji Lietuva sudarė tarsi atskirą valstybėlę su skirtingo etnoso gyventojais. Sunkiomis priespaudos sąlygomis jie išsaugojo savo kalbą, papročius, lietuvišką gyvenimo būdą, pasaulėjautą ir sukūrė savitą kultūrą, kuri gaivinamai veikė ir šalia esančios Didžiosios Lietuvos kultūrą. Mažojoje Lietuvoje pasirodė pirmoji spausdinta lietuviška knyga – M. Mažvydo Katekizmas (1547 m.), į lietuvių kalbą buvo išversta Biblija (J. Bretkūno 1579–1590 m.), parašyta pirmoji lietuvių kalbos gramatika (D. Kleino 1653 m.). XVII a. intensyviai čia buvo aprašinėjama (E. Vagnerio, M. Pretorijaus, K. Hartknocho, T. Lepnerio) lietuvių buitis, papročiai, tikėjimai, o XVIII a. buvo sukurtas pirmasis klasikinis lietuvių grožinės literatūros veikalas – K. Donelaičio poema "Metai". Tačiau po 1709 – 1711 m. didžiojo maro prasidėjo vokiškoji Mažosios Lietuvos kolonizacija. Į lietuvių gyvenamas žemes 1710 – 1736 m. atsikėlė apie 23 000 kolonistų, daugiausia vokiečių valstiečių. Lietuvių teisės ir laisvės nuolat buvo siaurinamos, jų kultūra stumiama iš viešojo gyvenimo. 1872 – 1876 m. lietuvių kalba buvo uždrausta mokyklose, visose valstybės įstaigose. Krašto germanizavimo politika pasiekė savo: 1736 m. lietuviai Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Labguvos apskrityse dar sudarė apie 80 proc. visų gyventojų, 1837 m. – tik apie 33 proc., o 1900 m. – apie 20 proc. Atviras lietuvininkų persekiojimas ir jų kultūros naikinimas prasidėjo XX a., atėjus į valdžią hitlerininkams (1933 m.), o mirtiną smūgį sudavė Antrasis pasaulinis karas ir pokario sovietinė okupacija. Beveik visi lietuvininkai tada buvo išblaškyti poEuropą ir Sibiro platybes, jų kraštas apgyvendintas naujais kolonistais iš Sovietų Sąjungos. Nuniokotos jų žemės, pakeisti (suslavinti) net vietovardžiai. Ir tik suirus Sovietų Sąjungai ir prasidėjus tautiniam lietuvių atgimimui, kaip paklydėliai paukščiai iš viso pasaulio pradeda sugrįžti į savo kraštą lietuvininkai, pradeda atsigauti jų kultūra.

Siekiant surankioti nors šios nusiaubtos kultūros likučius į lietuvininkų kraštą, šiapus ir anapus Nemuno, Lietuvių etninės kultūros ir Lietuvos kraštotyros draugijos 1990 m. liepos 23 – rugpjūčio 6 dienomis suorganizavo kompleksinę ekspediciją, kurioje dalyvavo Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutų mokslo darbuotojai, Vilniaus pedagoginio instituto, Konservatorijos, Dailės akademijos dėstytojai ir studentai, kraštotyrininkai. Jiems nuoširdžiai talkino lietuvininkų bendrijos "Mažoji Lietuva" nariai, visi lietuvininkai. Etnografus darban subūrė ir jiems vadovavo Vacys Milius, kalbininkus – Aloyzas Vidugiris, tautosakininkus – Norbertas Vėlius, muzikologus – Zita Kelmickaitė, istorikus, – Algirdas Matulevičius. Visai ekspedicijai vadovavo Norbertas Vėlius ir Irena Seliukaitė. Ekspedicijos metu ir vėliau surengtose išvykose buvo tiriama šio krašto gamta, istorija, renkama tautosaka, kalbos, etnografijos medžiaga. Remiantis surinkta ir anksčiau įvairiuose leidiniuose publikuota medžiaga bei archyviniais duomenimis, buvo parašyti straipsniai, kurie spausdinami šiame leidinyje. Lietuvininkų tautosaka, straipsniai apie ją, atsiminimai skelbiami leidinyje "Lietuvininkų žodis". Šios knygos – kuklus paminklas daug iškentėjusiems lietuvininkams ir jų senai, turtingai kultūrai. Tikimės, kad jos atkreips kitų mokslininkų ir kraštotyrininkų dėmesį į šią savitą kultūrą, ir jie pratęs mūsų pradėtą darbą.

Norbertas VĖLIUS