MAŽOJI LIETUVA - LIETUVIŠKOS RAŠTIJOS LOPŠYS

Iš monografijos Lietuvininkų kraštas pratarmės:

<...> Vakariniai lietuviai save vadino lietuvininkais, o savo gimtąjį kraštą – Mažąja Lietuva. Jų gyventas plotas (17 000–18 000 kv. km) apėmė Nemuno žemupio, Priegliaus vidurupio ir aukštupio baseinus: nuo Klaipėdos iki Geldapės ir nuo čia linija iki Šventapilio Aistmarių pakrantėje. Mažosios Lietuvos branduolį sudarė Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Labguvos apskritys. Nuo seno šiose žemėse gyveno baltų (lietuvių, skalvių, nadruvių, sembų, kuršių ir kt.) gentys, iš kurių VI–XV a. ir susiformavo lietuvininkų etnosas. XIII a. lietuvininkų kraštas buvo pavergtas Vokiečių (Kryžiuočių) ordino. Po Žalgirio mūšio sudarytos Melno taikos (1422 m.) jis ir liko Ordinui. 1525 m. didžiajam Ordino magistrui Albrechtui Brandenburgiečiui vietoj katalikybės priėmus protestantų tikėjimą ir paskelbus Ordino valstybę pasaulietiška Prūsijos kunigaikštyste (hercogyste), lietuvininkų kraštas dar buvo vadinamas ir Prūsų Lietuva. Vokiečių valdomoje Prūsijos kunigaikštystėje (1701–1918 m. – karalystėje) Mažoji Lietuva sudarė tarsi atskirą valstybėlę su skirtingo etnoso gyventojais. Sunkiomis priespaudos sąlygomis jie išsaugojo savo kalbą, papročius, lietuvišką gyvenimo būdą, pasaulėjautą ir sukūrė savitą kultūrą, kuri gaivinamai veikė ir šalia esančios Didžiosios Lietuvos kultūrą. Mažojoje Lietuvoje pasirodė pirmoji spausdinta lietuviška knyga – M. Mažvydo Katekizmas (1547 m.), į lietuvių kalbą buvo išversta Biblija (J. Bretkūno 1579–1590 m.), parašyta pirmoji lietuvių kalbos gramatika (D. Kleino 1653 m.). XVII a. intensyviai čia buvo aprašinėjama (E. Vagnerio, M. Pretorijaus, K. Hartknocho, T. Lepnerio) lietuvių buitis, papročiai, tikėjimai, o XVIII a. buvo sukurtas pirmasis klasikinis lietuvių grožinės literatūros veikalas – K. Donelaičio poema "Metai". Tačiau po 1709–1711 m. didžiojo maro prasidėjo vokiškoji Mažosios Lietuvos kolonizacija. Į lietuvių gyvenamas žemes 1710–1736 m. atsikėlė apie 23 000 kolonistų, daugiausia vokiečių valstiečių. Lietuvių teisės ir laisvės nuolat buvo siaurinamos, jų kultūra stumiama iš viešojo gyvenimo. 1872–1876 m. lietuvių kalba buvo uždrausta mokyklose, visose valstybės įstaigose. Krašto germanizavimo politika pasiekė savo: 1736 m. lietuviai Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Labguvos apskrityse dar sudarė apie 80 proc. visų gyventojų, 1837 m. – tik apie 33 proc., o 1900 m. – apie 20 proc. Atviras lietuvininkų persekiojimas ir jų kultūros naikinimas prasidėjo XX a., atėjus į valdžią hitlerininkams (1933 m.), o mirtiną smūgį sudavė Antrasis pasaulinis karas ir pokario sovietinė okupacija. Beveik visi lietuvininkai tada buvo išblaškyti po Europą ir Sibiro platybes, jų kraštas apgyvendintas naujais kolonistais iš Sovietų Sąjungos. Nuniokotos jų žemės, pakeisti (suslavinti) net vietovardžiai. Ir tik suirus Sovietų Sąjungai ir prasidėjus tautiniam lietuvių atgimimui, kaip paklydėliai paukščiai iš viso pasaulio pradeda sugrįžti į savo kraštą lietuvininkai, pradeda atsigauti jų kultūra.<...>

Norbertas VĖLIUS

Mažosios Lietuvos vietovardžių rodyklės

• Dėl Karaliaučiaus krašto senųjų vietovardžių ir vandenvardžių grąžinimo

Mažosios Lietuvos žemėlapiai

• Lietuvių etninių žemių Prūsijoje XVIII a. pradžioje žemėlapis (175KB)

• Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis. XVI – XXa. pr. amatų žemėlapis (195 KB)

• Mažoji Lietuva dabar – Rusijos teritorijos dalis, Kaliningrado sritis (305 KB)

• 1920 metų Rytų Prūsijos žemėlapis  (165 KB)