Alma BRAZIŪNIENĖ

Senosios Lietuvos knygos – Tartu, Paryžiuje, Berlyne

Į turinįPapildoma informacijaPaieška


Baigėsi jubiliejiniai Pirmosios lietuviškos knygos metai, įsimintini renginių gausa (minėjimai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Lenkijoje, Čekijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Kongreso bibliotekoje Vašingtone ir kt.), jubiliejaus emblema pažymėtomis publikacijomis spaudoje, parodomis, gražiai užderėjusiu leidybos derliumi. Tik kiek mažiau žiniasklaidos buvo pastebėtas (gal ir dėl pačių rengėjų kuklumo) vienas iš tarptautinių jubiliejaus projektų – paroda “Senoji Lietuvos knyga. XVI – XVIII a.”, parengta Vilniaus universiteto bibliotekos ir eksponuota Tartu universiteto bibliotekoje (1997 m. spalio 15 – lapkričio 9 d.), UNESCO būstinėje Paryžiuje (lapkričio 24 – gruodžio 12 d), o 1998 m. sausio 8-ąją (M. Mažvydo knygos gimimo dieną) atidaryta Berlyno valstybinėje bibliotekoje (čia ji bus iki vasario 20 d.). Iš kitų jubiliejaus parodų ji visų pirma išsiskiria tuo, kad čia bene pirmą kartą užsienio žiūrovams pristatomi senųjų Lietuvos knygų originalai. Žinoma, rizikos, vežant eksponuoti mūsų kultūros paveldą, būta. Taip pat ir nuogąstavimų. Bet juk išvežta buvo ir garsioji Leonardo da Vinci’o “Džokonda”, ir net trapusis Čiurlionis... Ir visus nuogąstavimus atperka įgytas kultūrinis, o kartu gal ir politinis kapitalas – mes tapome labiau pažįstami ir suprantami kitoms pasaulio tautoms.

Idėja parengti tokią parodą kilo sukakties minėjimo valstybinės komisijos sekretoriui prof. Domui Kaunui prieš keletą metų. Vilniaus universiteto biblioteka pasirinkta irgi neatsitiktinai. Čia yra sukaupta daugiausia Lietuvoje senojo kultūros paveldo: apie 180 tūkstančių XVI – XVIII a. knygų, maždaug 200 tūkstančių rankraščių, 8 tūkstančiai senųjų graviūrų. Turėdama tokius turtus, Vilniaus universiteto biblioteka pajėgi parodyti žiūrovams XVI – XVIII a. Lietuvos knygos istoriją. Parodoje – 129 eksponatai. Suprantama, ne visi jie – originalai. Neapsieita ir be reprodukcijų: jomis arba faksimiliniais knygų leidiniais pakeisti unikumai (žinoma, Lietuvoje liko M. Mažvydo “Katekizmo” originalas, B. Vilento “Enchiridionas”, ir “Evangelios bei epistolos” ir kt.), kai kurie vieninteliai Lietuvoje esantys egzemplioriai ir panašiai.

Užsimota buvo nemažai: per XVI – XVIII a. Lietuvos knygos istoriją atskleisti to meto Lietuvos kultūrą, parodyti, kad ji buvo Europos kultūros dalis. Ar tai pavyko, atsakys žiūrovas. Tuo tarpu tegalime pasiguosti, jog atskleisti šią temą kompleksiškai nebuvo lengva. Neturime ne tik akademinio, bet ir kiek populiaresnio Lietuvos knygos istorijos veikalo, kur būtų pristatyta ir Lietuvos spaustuvių produkcija, ir užsienyje išspausdintos, bet Lietuvos intelektualų parengtos knygos, kur LDK istorijos kontekste būtų nagrinėjama ne tik lietuviškų, bet ir kitakalbių knygų raida.

Knygos kelio gairės

Paroda sudaryta iš šešių skyrių; juos čia ir permesime akimis. Pirmuoju skyriumi norėta atskleisti, kaip spausdintas žodis ėjo į Lietuvą. To kelio gairės – rankraštinių knygų tradicija, oficialieji Lietuvos valdovų raštai ir kiti dokumentai, sudėti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijos archyvą – Lietuvos metriką, Lietuvos teisės kodeksai ir kita. Specialiai šiai parodai iš Vokietijos valstybinio slaptojo archyvo buvo gautos LDK valdovų Mindaugo ir Gedimino laiškų kopijos. Beje, jų ne tik platesnė visuomenė, bet ir specialistai istorikai nėra matę. Tiesa, lietuvių literatūros istorikai turėjo parsisiųsdinę Gedimino laiškų kopiją, bet, prieš trejetą metų pasimirus Algiui Samulioniui, jos šiuomet tiesiog nepavyksta surasti. Todėl parodos rengėjai dėkingi profesoriui Alfredui Bumblauskui, o ypač vokiečių istorikui dr. Svenui Ekdahlui už informaciją ir pagalbą, labai pravertusią parsisiųsdinant minėtas kopijas iš Vokietijos. Itin gražiai parodoje atrodo didžiulis pergamentinis Gedimino laiškas, rašytas Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando piliečiams 1323 m. gegužės 26 dieną. Mindaugo 1253 m. raštas Livonijos pirkliams jo karūnavimo proga – mažėlesnis, bet parašytas taip kaligrafiškai, tad prašyte prašosi publikuojamas... Nekantresni Lietuvos žiūrovai juos jau suskubo pamatyti, kai 1997 m. rugsėjo 25 – 27 d. Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje paroda buvo eksponuota specialiai tarptautinės knygotyros konferencijos dalyviams. Čia proga nuraminti kitus: paroda, pargrįžusi Lietuvon, bus eksponuojama toje pat salėje, taigi ir visiems prieinama.

Antruoju parodos skyriumi pristatomos svarbiausios Vilniaus ir kitų LDK miestų spaustuvės bei jų produkcija. Pirmojo Lietuvos spaustuvininko Pranciškaus Skorinos pirmojo Vilniaus leidinio – “Mažosios kelionių knygelės” – originalo Lietuvoje taip pat nėra. Nedefektinis knygos egzempliorius, kurio kolofone parašyta, jog knyga išspausdinta "šlovingame Vilniaus mieste”, laikomas Kopenhagos karališkojoje bibliotekoje. Už gautas knygos antraštinio lapo ir kolofono kopijas, brangiai kainavusias, parodos rengėjai dėkingi Danijos Rotari klubui. Kitas P. Skorinos Vilniaus leidinys, “Apaštalas”, ganėtinai gerai išsilaikęs, yra saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Parodoje įvairiapusiškai supažindinama su Vilniaus akademijos spaustuve, kuri buvo Vilniuje pajėgiausia – išspausdino apie 3 tūkstančius leidinių lotynų, lenkų, vokiečių, prancūzų, lietuvių (143 pavadinimų), latvių ir kitomis kalbomis. Iškiliausiais leidiniais reprezentuojamos ir kitos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvės: Mamoničių (rodomas 1588 m. LDK Statutas), Karacanų (čia leisti įvairių religinių konfesijų leidiniai), Šv. Dvasios vienuolyno rusų brolijos (eksponuojamas labai gražus Vievyje išėjęs “Mokomųjų evangelijų” egzempliorius), Bazilijonų, Pranciškonų, Pijorų... Bibliografijos retenybės jau yra LDK protestantizmo centruose – Lietuvos Brastoje, Loske, Liubčioje – spausdintos knygos. Parodoje matome Lietuvos Brastoje 1563 m. išleistą vadinamąją Radvilų Bibliją, F.A. Modrzewskio veikalą “Apie valstybės pagerinimą”, išspausdintą kalvinistų spaustuvėje Loske, bei Liubčioje 1644 m. pasirodžiusią kalvinistų agendą.

Trečiasis parodos skyrius skiriamas leidiniams lietuvių kalba, išėjusiems Mažojoje Lietuvoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Išryškintos pirmosios lietuviškos knygos – M. Mažvydo “Katekizmo” – atsiradimo aplinkybės. Žiūrovų dėmesį patraukia Karaliaučiaus miesto planas ir Prūsijos žemėlapis, sudarytas Gasparo Hennenbergerio; abu spalvoti. Šiame skyriuje – vis kuo nors išskirtinės lietuviškos knygos: pirmasis 1735 m. visos Biblijos leidimas, pirmoji D. Kleino lietuvių kalbos gramatika (1653 m.), P. Ruigio, J. Berento, G. Ostermejerio, K. G. Milkaus ir kitų Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų darbai. Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės leidinių – Mikalojaus Daukšos “Katekizmas” (faksimilinis leidinys) bei “Postilė”, M. Petkevičiaus, J. Morkūno, K. Sirvydo darbai, S.B. Chilinskio verstos Biblijos reprodukcija, pirmoji kontrafakcija lietuvių knygos istorijoje – Karaliaučiuje 1684 m. išspausdinta “Knyga nobažnystės krikščioniškos”, pirmasis elementorius Didžiojoje Lietuvoje – “Mokslas skaitymo rašto” (deja, tik 1763 m. leidimo reprodukcija: elementoriams, labiausiai naudotoms knygoms, maža tikimybė išlikti), populiarusis katalikiškas giesmynas “Balsas širdies”, sulaukęs daugiau nei 20 leidimų, daug kartų perspausdinta katalikiška maldaknygė “Aukso altorius” ir kiti.

Ketvirtasis parodos skyrius nušviečia XVI – XVIII a. Lietuvos knygų tematiką, o podraug ir to meto Lietuvos mokslo bei meno raidą.

<...>

Penktasis parodos skyrius rodo senųjų Lietuvos knygų iliustravimo meną. Čia – Johano Engelhardto, Aleksandro Tarasiewicziaus, Konrado Goetke’s, Nicolajaus ir Thomo Schnopsų, Laurentijaus Krzczonowicziaus, Leono Tarasiewicziaus knygų grafika.

Daugiausia žiūrovų sutraukia paskutinis parodos skyrius – knygrišystės menas Lietuvoje. Gražūs rusvos odos ar šviesūs pergamentiniai Vilniaus knygrišių darbai. Renesansinio stiliaus superekslibrisai puošia karališkąsias Žygimanto Augusto knygas, auksinti knygos ženklai įspausti Sapiegų giminės ar vyskupo Eustachijaus Valavičiaus knygose. Kartu šis skyrius pristato ir iškiliausius to meto Lietuvos bibliofilų rinkinius. Be jau minėtų, čia dar yra knygų iš Merkelio Giedraičio, Mikalojaus Paco ir kitų rinkinių.

Parodą paįvairina Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiai, asmenų portretai, lentelės. Apskritai siekta parodyti, jog Lietuva buvo integravusis į to meto Europos kultūros gyvenimą, buvo lygiavertė to gyvenimo dalyvė. Viliamės, jog žiūrovams bus susidėsčiusi bent apytikrė to meto Lietuvos kultūros retrospekcija, išryškėjęs bene svarbiausias tos kultūros gyvastingumo bruožas – visavertis buvimas bendroje Europos kultūros srovėje, nevengiant aktualiausių epochos iššūkių.

Per Europos miestus

Dabar, kai paroda jau atkeliavo į trečią savo vietą – Berlyną – galima šį tą apibendrinti. Paroda Tartu universiteto bibliotekoje turėjo puikias eksponavimo sąlygas (speciali knygų parodų salė) ir sulaukė daugiausia bibliotekininkų bei kitų knygos pasaulio žmonių dėmesio. Į parodos atidarymą atvyko Talino ir kitų Estijos miestų knygos mylėtojų. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos ambasadorius Estijoje Rimantas Juozapas Tonkūnas, Tartu universiteto rektorius Peeteras Tulviste. Gražią atidarymo kalbą, iš kurios buvo matyti geras Lietuvos knygos istorijos išmanymas, pasakė Tartu universiteto bibliotekos direktorius, literatūros istorikas Peeteras Oleskas. Patys estai mūsų knygos sukaktimi džiaugėsi ne ką mažiau negu mes, lietuviai. Siurprizas buvo jų parengta lietuviškų knygų ir lituanikos paroda iš Tartu universiteto bibliotekos fondų. Pasirodo, po Vilniaus universiteto uždarymo ir bibliotekos išparceliavimo XIX amžiuje nemažai jos knygų atkako ir į Tartu universitetą. Tarp jų ir tokia retenybė – viena iš Georgijaus Albinijaus rinkinio knygų.

Parodos eksponatus iš Tartu parsivežėme patys. Ne be “lietuviškų” nuotykių. Mat Saločių muitinės muitininkai pareikalavo... pridedamosios vertės mokesčio! Nuo apdraustos sumos – fantastiški pinigai. Ačiū Dievui, sveiko proto likučiai nugalėjo, ir Lietuvos Respublikai už savo nacionalines vertybes, laikinai išvežtas eksponuoti, nereikėjo mokėti... pačiai sau. Dar vienas įrodymas, kokia mūsų reglamentuojamųjų dokumentų kokybė: nėr tokios eilutės, ir baigta! Kultūros ministro raštas muitininkams – buvęs nebuvęs...

UNESCO būstinė Paryžiuje – tikras skruzdėlynas. čia vienu metu vyksta daugybė parodų, konkurencijų ir kitokių renginių. Labai norėjosi, kad Lietuvos senosios knygos paroda bent kuo nors išsiskirtų. Gal bent iš dalies tai pavyko. Savo pranešime Lietuvos kultūros ministerijos konferencijoje “Valstybės atsakomybė kultūrai”, vykusioje 1997 m. gruodžio 4 – 5 d. Vilniuje, Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovė UNESCO Ugnė Karvelis minėjo, jog tokie renginiai kaip Sauliaus Sondeckio orkestro koncertas ar Vilniaus universiteto bibliotekos senųjų knygų paroda geram Lietuvos vardui padaro daugiau nei specialios politikų pastangos. Į parodos atidarymą susirinko keli šimtai žiūrovų: Paryžiuje gyvenančių lietuvių, diplomatinio korpuso, UNESCO akredituotų kitų šalių atstovų, kultūros darbuotojų. Malonu buvo tarp jų regėti Petro Klimo ir jo žmonos, Žibunto Mikšio, Philipe’o de Suremaine’o, Valdo Papievio, Vytauto Bikulčiaus ir daugelio kitų veidus. Komandoras Eugenijus Nezelskis specialiai į parodą atskrido net iš Briuselio. Atidarymo ceremoniją pradėjo Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovė UNESCO Ugnė Karvelis. Kalbėjo UNESCO kultūros sektoriaus vyriausiasis direktorius Hernanas Crespo-Toralis ir Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis. Visi jie minėjo Pirmosios lietuviškos knygos jubiliejų kaip kultūros įvykį, daug didesnį nei vien nacionalinė šventė, pabrėžė kultūrų suartėjimo svarbą. Ponas H. Crespo-Toralis, atstovavęs UNESCO jubiliejiniuose Pirmosios lietuviškos knygos (1997-ųjų sausio) renginiuose ir išsivežęs iš Vilniaus gerus prisiminimus, pats ekvadorietis, ypač domėjosi paroda: ją apžiūrėjo dar iš vakaro ir ilgai mokėsi taisyklingai tarti mūsų Mažvydo vardą. Šiaip jau renginius, kurie įtraukti į UNESCO minimų sukakčių sąrašą, inauguruoja pats UNESCO generalinis direktorius. Deja, tuo metu jis buvo išvykęs, todėl jam atstovavo H. Crespo-Toralis. O štai ką rašo laiške Lietuvos Respublikos ambasados UNESCO pirmoji sekretorė Violeta Barauskienė: “Radijo Notre-Dame” žurnalistas Pierre Moracchini, apsilankęs parodoje, būtinai panoro pagarsinti šią unikalią parodą ir paprašė, kad ambasadorė Ugnė Karvelis duotų interviu ir pristatytų parodą “Radio Notre-Dame” laidoje “Kultūros perlai”. Po šio interviu, kuris transliuotas gruodžio 3 d. 11 val. 15 min. ir truko septynias minutes, labai pagausėjo lankytojų”. Prisiminus neperdėtus U. Karvelis žodžius apie tokių kultūros renginių svarbą (taip pat ir politinę), kyla ne itin maloni nuostaba, kad, parodą atidarant, tarp visų oficialių atstovų nebuvo paties svarbiausiojo mūsų valstybės pareigūno Prancūzijoje – Lietuvos Respublikos ambasadoriaus. Apie “valstybės atsakomybę kultūrai” byloja ir faktas, jog neoficialioje Europos kultūros sostinėje Paryžiuje (!), kur įsikūrusios net dvi Lietuvos ambasados, nėra Lietuvos kultūros atašė ar bent kito kokio žmogaus, kuris specialiai rūpintųsi mūsų valstybės kultūros skleidimu.

Paroda Berlyno valstybinėje bibliotekoje (naujajame buvusio Vakarų Berlyno Potsdamo gatvės pastate) buvo apgaubta ypatingo kolegų vokiečių rūpestingumo. Visi parengiamieji darbai atlikti vokiškai kruopščiai. Tai didelis ir šios bibliotekos Rytų Europos skyriaus vadovo dr. Franzo Görnerio (jis yra ir vienas iš parodos sumanytojų) bei jo pavaduotojo dr. Andreeseno nuopelnas. Viena Berlyno parodos ypatybių – į atidarymą suplaukė daug tikrųjų Lietuvos ir apskritai mūsų regiono kultūros draugų, tarp jų nemažai Berlyne studijuojančių slavistų (besidominčių baltistika), knygotyrininkų (malonu buvo sutikti ir Lietuvos kolegoms iš darbų gerai pažįstamą profesorę Friedhildę Krausę)... Paroda buvo gerai reklamuota vokiečių žiniasklaidos, ir tuoj po oficialaus atidarymo jos rengėjus klausimais apibėrė Vokietijos radijo kultūros laidos “Facit” korespondentas Hermanas Schmidtendorfas. Pats atidarymas vyko atskiroje aktų salėje. Kalbėjo Berlyno valstybinės bibliotekos generalinis direktorius dr. Antonius Jammersas, Lietuvos Respublikos ambasados Vokietijoje Berlyno skyriaus vadovas Juozas Galginaitis, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorės pavaduotoja Irena Krivienė.

Anotuotą parodos katalogą lietuvių, anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis išleido “Baltų lankų” leidykla. Kaip pripažino leidyklos direktorius Saulius Žukas, šis katalogas leidyklai buvo tikras išbandymas: jis išleistas keturiomis kalbomis, nemaža problemų kėlė nenusistovėjusi asmenvardžių ir vietovardžių rašyba lietuvių ir užsienio kalbų tekstuose. Atskirai reiktų paminėti katalogo dailininko Eugenijaus Karpavičiaus darbą, gerai įvertintą parodos lankytojų. Katalogas išsiskiria ne tik šiuolaikiniu dizainu. Iš jo juste juntama dizainerio meilė senajai knygai, knygos istorijos išmanymas ir noras tą istoriją dar geriau pažinti. E. Karpavičius – ir parodos plakato autorius.

Belieka pridurti, kad parodą ir katalogą parengė Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyrius, parodos vadybininkė – Irena Krivienė, parodos įpakavimo ir pervežimo reikalais rūpinosi UAB KLG “Svorita” bei jos partneriai Paryžiuje ir Berlyne, o pačią parodą ir jos katalogo leidimą finansavo Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinė komisija. Visiems jiems ačiū.  

LITERATŪRA IR MENAS, 1998.01.17, Nr. 3


PaieškaPapildoma informacijaĮ turinį