LIETUVIŲ KULTŪROS INSTITUTAS

Friedrich Scholz

MAŽVYDAS IR LIETUVIŲ LITERATŪRA

Į turinįPapildoma informacijaPaieška


Prieš 450 metų Karaliaučiuje išleista pirmoji knyga lietuvių kalba. Jos autorius ar leidėjas nebuvo nurodytas nei tituliniame lape, nei po pratarmės. Karaliaučius tada buvo Prūsijos hercogystės sostinė. 1525 m. paskutinis   didysis vokiečių ordino magistras hercogas Albrecht von Brandenburg-Ansbach paskelbė paskutinę, kitados visą Pabaltijį išskyrus Lietuvą, apėmusią ordino Valstybę pasaulietine hercogyste. Prieš užkariaujant kraštą vokiečių ordinui čia gyveno baltų tauta - prūsai. Per 300 metų  dėl ordino karo žygių ir epidemijų jie išnyko. Viena baltų kalbų - prūsų kalba, gimininga lietuvių ir latvių kalboms, pirmoje 16 a. pusėje ėmė menkti, o 1700 m. jau išliko tik tolimiausiuose pakraščiuose. Nors hercogas Albrechtas, kuris buvo priėmęs liuteronų-protestantų tikėjimą, liepė išversti  mažąjį (1545 m.) ir didįjį (1561 m.) Liuterio  katekizmus į prūsų kalbą, vienok bandymas sukurti prūsams bažnytinį raštą jų kalba žlugo, nes pamažu išnyko gimtąją kalbą vartoję prūsai.

Visai kitokia padėtis buvo šiaurrytinėje naujosios hercogystės dalyje. Po visokiausių  maro epidemijų,  per  šimtmečius išnaikinusių daug krašto gyventojų, čionai  iš aplinkinių vietų  atsikėlė lietuviai. Jie sudarė daugiau ar mažiau vientisą lietuvišką sritį, palei jūros krantą besitęsusią nuo Klaipėdos  iki Labguvos, toliau iki Geldapės, nuo Karaliaučiaus pietryčių link. Vėliau ši sritis imta vadinti Mažąja Lietuva, o ten gyvenę lietuviai - lietuvininkais. Jie, kaip ir visi hercogystės gyventojai, oficialiai buvo krikščionys, tačiau jų, kaip ir Lietuvoje gyvenusių lietuvių, katechizacijos reikalai buvo ne kokie. Abiejose Lietuvos dalyse nebuvo bažnytinių raštų lietuvių kalba: katekizmų, giesmynų, Šventojo Rašto vertimų. Perėjęs į protestantizmą, hercogas Albrechtas, tapęs aktyviu liuteroniškuoju  misionieriumi, panoro  lietuviams padėti. Taip ir radosi minėta lietuviška knyga - ją prieš 450 metų Albrechtas liepė išspausdinti savo lėšomis.

Kitoje titulinio lapo pusėje yra dedikacija lotynų kalba, susidedanti iš poros dvieilių. Pažymėtina, kad ji skirta ne hercogui Albrechtui, paskatinusiam knygos leidimą, bet Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei. Taigi jau dedikacija rodo, kad autorius kilęs ne iš Prūsijos, bet iš Lietuvos. Toliau seka pratarmė, kurioje  kreipiamasi į Lietuvos bažnyčios pastorius, kilminguosius ir visą lotynų kalbą mokančią šviesuomenę. Remianris Šventojo rašto argumentais  įrodinėjama, kad paprastą liaudį būtina  supažindinti su Dievo žodžiu. Tai esanti dvasininkų ir visų išsimokslinusių žmonių pareiga, kadangi jie  moką lietuvių kalbą.

Eiliuotoje lietuviškoje pratarmėje "Knygieles pačios bylo...",  užrašytoje  tam  metui būdinga baroko forma, pati knygelė ragina skaitytojus ją atidžiai skaityti, suprasti ir įsiminti tai, kas parašyta. Po šta pratarme, parašyta žemaičių tarme su aukštaitiškais elementais, irgi  nerandame autoriaus vardo. Tačiau, atkreipę dėmesį į 3-19 eilučių pirmąsias raides, galime perskaityti akrostichą. Baroko laikais jis buvo labai paplitęs. Jame užšifruotas autoriaus vardas ir pavardė: Martinus Masvidius. Išsimokslinusiems baroko laikotarpio skaitytojams akrostichas buvo įprastas dalykas - jie jį rasdavo daugelyje eilėraščių. Paprasti žmonės, kuriems ši knygas ir buvo skirta, apie jį, aišku, negalėjo žinoti, bet jie knygos autoriumi nė nesidomėjo.  O mes sužinome ne tik autoriaus vardą, bet ir tai, kad svarbiausias  jo charakterio bruožas - kuklumas. Paprastos lietuvių liaudies dvasiškieji reikalai jam buvo daug svarbiau, nei paties šlovė.

Šiaip jau apie Mažvydą išlikę nedaug žinių. Dokumentuose įrašyta jo mirties data - 1563 m. Dar žinoma, kad 1546 m. hercogas Albrechtas pakvietė jį į savo paties įkurtą Karaliaučiaus universitetą ir laiške pavadino "išsimokslinusiu" (erudite).

Mažvydo santykis su paprasta liaudimi, kaip įprasta 16 amžiuje, buvo nulemtas luominės visuomenės. Paprastus žmones jis lygina su vaikais, temokančiais vapėti, ir sako, kad su jais reikia taip šnekėti, kad anie suprastų, t.y. katechezė turinti būti tik būtiniausių dalykų pateikimas, sudėtingi dogmatiški tikėjimo posakiai turintys būti supaprastinti. Eiliniai lietuviai dar tebegarbino pagoniškus dievus, nenorėjo švęsti katalikiškų švenčių ir nebuvo linkę mokytis katekizmo bei krikščioniškų maldų. Mažvydas nemato kitos išeities, kaip tik prašyti hercogo, kad tas paliepimais, potvarkiais ar grąsinimais bausmėmis, taigi prievarta, įvestų Dievo tvarką.

Jo santykis su valdžia, su valstybės, kurioje gyveno, nepriklausomybe, su hercogu irgi atitiko viduramžių pasaulėvaizdį: valdžia esanti duota Dievo, jos pareiga esanti  rūpintis pavaldiniais - tiek kūniškąja, tiek dvasiškąja jų gerove. Kaip rūpestingas tėvas savo vaikus gali auklėti su rykšte, taip ir krašto valdovas turįs teisę savo pavaldinius bausti, o prireikus ir prievarta nukreipti juos sielos išganymo link.

Būdas šitai pasiekti buvo lietuvių liaudies katechizacija gimtąja kalba, mat nei lotynų, nei vokiečių kalbos ji nemokėjusi. Tam Mažvydas ir paruošė katekizmo vertimą, o lietuviai net ir nenorėdami buvo priversti tą katekizmą išmokti mintinai.

Tuo metu į gimtosios kalbos, tautybės sąvokas buvo žiūrima labai blaiviai. Iki romantizmo, šias sąvokas apgaubusio aureole ir iškėlusio į mistikos sferą - taip jos dar ir šiandien įsitvirtinusios žmonių sąmonėje, - buvo likę dar du šimtmečiai. Mažvydas, nė pats to nenujausdamas, savo raštais ne tik padėjo kertinį dvasinio tautos švietimo akmenį, bet ir parodė ateinančioms kartoms, kaip šviesti liaudį jų gimtąja, nacionaline kalba - tik vėliau romantizmo pradininkas Johan Georg Hamann (1730-1788) ir Johan Gottfried Herder (1744-1803) suprato, kad nacionalinėje kalboje ir liaudies kūryboje glūdi kultūrinio turto paveldas. Tokios idėjos,19 a. pirmoje pusėje įsigalėjus romantizmui, apėmė visą Europą.

Sudarinėdamas savo katekizmą, Mažvydas, aišku, taip nemąstė. Jam išsilavinimas buvo neatsiejamas nuo lotynų kalbos mokėjimo. Lietuvių kalba tuo metu gyvavo tik kaip į daugelį tarmių suskilusi šnekamoji kalba.O Mažvydo dėka krikščioniškąsias tiesas jau pasidarė galima išreikšti taip, kad jos būtų suprantamos ne tik vienos tarmės žmonėms. Jo katekizmas  rašytinę lietuvių kalbą akimoju įtraukia į Europos kultūrą. Jis buvo daugiau nei keturis šimtmečius trukusio lietuvių rašytinės kalbos vystymosi pradžia, dėl jo šiandieninė lietuvių kalba niekuo neatsilieka nuo kitų Europos kalbų.

Kaip jau minėta, istorinių duomenų apie Mažvydą labai mažai. Tada, kai šaltiniai pasako nedaug ar ir iš viso tyli, daugiau vietos lieka  fantazijai: rašytojas ar poetas imasi piešti tikros istorinės asmenybės paveikslą ir stengiasi tą asmenybę paversti meninio literatūros kūrinio herojumi. Tai grožinei literatūrai  leistina. Literatūrinis kūrinys nėra istoriografinis tekstas, net jei autorius siužetui pasirenka istorinius įvykius ir asmenybes. Taigi tas piešiamas paveikslas jau paklūsta viso turinio dėsningumams. Dažnai, net ir tada, kai istoriniai šaltiniai daug gausesni nei šiuo atveju, pavaizduoti istoriniai įvykiai neatitinka šaltinių, o asmenybės charakterizuojamos kitaip, nei jos atrodė amžininkams.  Meniniu tekstu nesiekiama kuo detaliausiai rekonstruoti tikrovės - norima sukurti savą istorinių įvykių ar asmenybių tiesą, arba remiantis praeities aplinkybėmis ar įvykiais, nušviesti dabarties reiškinius. Taip būta ir su Mažvydo asmenybe bei veikla, kai jis buvo pavaizduotas meniniame kūrinyje.

Turima omeny Justino Marcinkevičiaus drama "Mažvydas", kuri atskira knyga buvo išleista 1977 m., prieš tai  išspausdinus ją literatūriniame žurnale "Nemunas". Dar prieš ją išspausdinant, 1976 m.,  Klaipėdos dramos teatre įvyko premjera, o  1977 m. buvo pastatytas Lietuvos radijo spektaklis. Galiausiai 1978 m. ji suvaidinta Vilniuje, sostinės dramos teatre, Vilniuje.

Marcinkevičius  Mažvydą pavaizdavo kaip tragišką herojų, priverstą  slapčiomis bėgti iš Lietuvos  ir po motinos mirties  į Mažąją Lietuvą atvykusio sūnaus apkaltintą, kad jis esą palikęs  ir jį, ir jo motiną, ir tėvynę. Mažvydas teisinasi jam, kad  tai jis padaręs dėl čia gyvenančių lietuvių, norėdamas ateityje juos suvienyti su Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės lietuviais.

Tai, aišku, yra kūrybinė fantazija. 16. a. Europoje nebuvo tokios nacionalinės savimonės ir patriotizmo, koks čia pavaizduotas. Bet  apie visa tai kalbėti aštuntam mūsų amžiaus dešimtmety, Sovietų Sąjungos sąlygomis, reikėjo daug drąsos. Jei  pažvelgsime giliau, pastebėsime, kad čia iš esmės perteiktos ne 16 a. Mažosios ir Didžiosios Lietuvos bažnytinės problemos, bet aštuntajam dešimtmety  Lietuvos kraštą ir gyventojus labiausiai slėgusios problemos. Iš šito krašto jau daugiau kaip trys dešimtmečiai buvo atimta nepriklausomybė, jis buvo prievarta paverstas Sovietų Sąjungos dalimi ir užimtas sovietinės kariuomenės. Pagal Sovietų valdžios nuosekliai vykdomą politiką  Lietuvą, kaip ir kitas dvi Pabaltijo valstybes - Latviją ir Estiją, - buvo siekiama paversti kraštais, kur vietinės tautos būtų nykstančios nacionalinės mažumos, o ateityje jas būtų galima visiškai įjungti į rusų dominuojamą sovietų imperiją. Valstybinė ir švietimo būtų turėjusi tapti rusų kalba, ji sunaikintų vietines kalbas ir tautų kultūrą, o pačios tautos susilietų su rusifikuotais imperijos gyventojais ir nustotų egzistuoti kaip savarankiški etniniai ir politiniai vienetai. Šis siaubingas reiškinys 8-ame dešimtmetyje kai kuriose Pabaltijo regionuose, pvz. Narvos srityje šiaurės Estijoje, jau  beveik buvo tapęs  realybe. Grėsė pavojus pačiai tautos substancijai, savosios kalbos ir literatūros egzistavimui. Tai tokiame kontekste skaitytina Marcinkevičiaus dramą, su juo susijusi ir didžiulė dramos sėkmė,  lydėjusi ilgiau nei dešimtmetį statytus spektaklius.

Apie dramoje nagrinėjamą problematiką Lietuvoje tuo metu atvirai kalbėti nebuvo galima.  Bet ji galėjo būti perkelta į viešąją sceną kaip tam tikra sovietinės respublikos istorijos dalis, oficialiojojee kritikoje smerktina kaip tuometiniams sovietiniams idealams priešinga feodalinės aristokratijos blogybė. 

Paskutinėje, poetiškai pakilioje scenoje Mažvydas, iš istorinių šaltinių mums žinomas kaip pastorius, besistengiantis savo vargšus žmones supažindinti  su šventuoju raštu ir išmokyti juos skaityti, tampa nelaimingos, pilietinių teisių netekusios savo tautos vadovu ir stengiasi  žmonėms pažadinti ir sustiprinti jausmą, kad jie yra savarankiška, savo žemę ir kalbą, kultūrą ir istoriją.turinti tauta.  Tai, kas užšifruotai sudėta į Mažvydo lūpas  ir daro jį pseudoistorine asmenybe, 8-to dešimtmečio teatro lankytojai gerai suprato ir tai susiejo su savo šalies situacija, savos  kalbos ir kultūros likimu. Be abejo, tai sunkiais sovietiniais metais padėjo išsaugoti  tautinę lietuvių savimonę, tik ją išsaugant ir buvo galimas nacionalinis atgimimas ir valstybinės nepriklausomybės atgavimas, pasiektas žlugus Sovietų Sąjungai. Jos žlugimą, be abejo, pagreitino ir drąsus Pabaltijo tautų elgesys.

Martyno Mažvydo reikšmė praėjusių  450 metų lietuvių literatūrai yra keleriopa. "Katekizmo" išleidimu jis davė impulsą lietuvių raštijos atsiradimui ir intuityviai nurodė teisingą veiklos kryptį būsimai lietuvių rašytinei ir literatūrinei kalbai. Jis tapo tautiniu simboliu, įrodymu, kad lietuvių rašytinės ir literatūrinės kalbos vystymasis yra galimas, pats  tą vystymąsi skatino. Galiausiai jis tapo dramos su tam tikrų istorinių faktų iškreipimu, reikalingu meniniam kūriniui,  herojumi, kurio lūposna įdėti žodžiai toje istorinėje situacijoje gelbėjo lietuvių tautai, kurios egzistencijai grėsė pavojus. Taip istorinis ir neistorinis Mažvydas prisidėjo prie lietuvių rašytinės ir literatūrinės kalbos atsiradimo, išsivystymo ir išlikimo. Todėl šiais jubiliejiniais jo pirmosios knygos - kartu ir  pirmosios knygos lietuvių kalba - pasirodymo metais, prisimename Mažvydą ir atiduodame jam pagarbą.

Parengta pagal:
Lietuvių kultūros institutas, 1997m. suvažiavimo darbai
Friedrich Scholz. Mažvydas ir  lietuvių literatūra


 

Į turinįPapildoma informacijaPaieška