Arvydas JOCKUS

MAŽVYDO METAI AMERIKOJE

 1997-ieji Lietuvos kultūros istorijoje liks pažymėti Mažvydo vardu. Šiemet pirmą kartą Lietuvoje ir pasaulyje taip plačiai buvo minima pirmoji lietuviška knyga ir jos autorius. Į 1997 m. minėtinų datų kalendorių lietuvių raštijos sukaktį įtraukė Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO). Mažvydo “Katekizmui” skirti renginiai visus praėjusius metus vyko mūsų ambasadose užsienyje, pasaulio lituanistikos centruose, didžiausiose Vakarų bibliotekose, o parodėlę ar kuklų minėjimą surengė, regis, kiekviena, net ir pati vargingiausia Lietuvos biblioteka. Metams baigiantis pirmosios lietuviškos knygos sukaktį minėjo ir Amerikos lietuviai.

50 dienų anapus Atlanto

Niujorkas, Čikaga, Los Andželas, San Franciskas, Detroitas, Klivlendas, Bostonas, Putnamas, Grand Rapids, Torontas – šiuos Jungtinių Valstijų ir Kanados miestus lapkričio ir gruodžio mėnesiais aplankė Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos paroda. Ją penkiasdešimties dienų kelionėje lydėjo Vilniaus universiteto profesorius Domas Kaunas ir Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vedėja Silvija Vėlavičienė.

Sumanymas rengti pirmosios lietuviškos knygos sukakties minėjimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, miestuose, kur yra susitelkę daugiausia lietuvių, kilo JAV lietuvių bendruomenei. Tai buvo pirmas didžiulis kultūros renginys, kurį kartu darė Lietuva ir JAV išeivija. Vėliau dar prisidėjo ir Kanados lietuviai.

Susitikimuose su tautiečiais ir šeštadieninių lituanistinių mokyklų mokiniais prof. D. Kaunas skaitė paskaitą apie Martyną Mažvydą, pirmosios lietuviškos knygos reikšmę, S. Vėlavičienė pristatė parodą ir kalbėjo apie Amerikos lietuvių spaudą. Amerikoje Mažvydui skirtuose renginiuose dalyvavo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Senųjų spaudinių skyriaus vedėja Dr. Dainora Pociūtė. Ji aplankė tris universitetinius miestus – Niu Heiveną, Filadelfiją ir Vašingtoną.

Parodos autorės S. Vėlavičienė ir dailininkė Eglė Valiūtė siekė priartinti XVI amžių, tad tolimai kelionei pritaikytuose lakštuose eksponavo senus žemėlapius, Karaliaučiaus, Ragainės litografijas. Vežtasi daug vaizdinės medžiagos apie Mažvydo gyvenimą. Kiti parodos skyriai buvo skirti atskleisti Mažvydo reikšmei lietuvių kalbotyroje, literatūros istorijoje. “Norėjome tautiečiams užsienyje parodyti – jiems tai gal mažiau buvo žinoma, kad Mažvydo tekstai yra įdomūs pasaulio lingvistams kaip vienos iš seniausių indoeuropiečių kalbų pavyzdžiai,– pasakojo S. Vėlavičienė.– Buvo malonu rodyti norvegų, vokiečių, italų ir Amerikos mokslininkų darbus. Dar viename parodos skyrių rodėme, kaip 1947  m. pirmosios lietuviškos knygos 400 metų sukaktis buvo minima dipukų stovyklose. Turint galvoje sunkias gyvenimo sąlygas, tais metais Vokietijoje išleista daug lietuviškų leidinių. Čia ėjusiuose lietuviškuose laikraščiuose ir žurnaluose spausdinti garsiausių Lietuvos mokslininkų straipsniai, skirti pirmajai lietuviškai knygai, išleistas lietuvių rašytojų almanachas “Tremties metai” su labai gražiu Stasio Santvaro įžangos žodžiu. Rodėme 1947 m. Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas.

Dauguma Amerikoje vykusių renginių klausytojų buvo tie, kurie prisiminė Vokietijos laikus ir kuriems buvo smagu pamatyti tuos leidinius ir suprasti, kad išeivija mūsų kultūros istorijoje visada turėjo nepaprastai svarų indėlį. Tik, deja, mes čia, Lietuvoje, ilgą laiką negalėjom to žinoti”.

Išeivijos spauda grįžta į Lietuvą

JAV lietuvių bendruomenė norėjo, kad pirmosios lietuviškos knygos minėjimas Amerikoje būtų akstinas priminti žmonėms senųjų spaudinių vertę, susirūpinti ten esančių knygų ir archyvų likimu. Kaip Lietuvoje, taip ir Amerikoje, JAV lietuvių bendruomenės Kultūros taryba 1997-uosius paskelbė lietuviškos knygos metais. Žmonės buvo raginami atsinešti iš namų senų knygų, daugelyje miestų buvo surengtos ten gyvenančių rašytojų ir žurnalistų knygų parodos. Vyko pokalbiai apie spaudą, knygas. Po renginių prie prof. D. Kauno ir S. Vėlavičienės prieidavo daug žmonių, kurie tarėsi, kur siųsti savo turimus spaudinius. Išeivija mielai remia savo gimtųjų vietų bibliotekas, muziejus. Jau yra siuntę labai daug knygų ir dar ruošiasi siųsti. S. Vėlavičienė mano, kad visi šie renginiai bus paskata tuos darbus tęsti.

Toronte Mažvydui skirtame renginyje dalyvavo rekordinis skaičius žmonių – apie 300.

Pirmajai lietuviškai knygai skirti renginiai parodė, kad lietuvių bendruomenė yra gyvybinga, kūrybinga, sugeba susitelkti tokiems dideliems kultūros projektams. “Tačiau renginiuose daugiausia matėsi žilų galvų, – dalijosi įspūdžiais S. Vėlavičienė. – Ant pirštų galėjai suskaičiuoti ir vadinamuosius “tarybukus”. Pačios išeivijos kalbose juntamos susirūpinimo gaidelės. Daugelyje šeimų tai, kas buvo svarbu tėvams, nėra svarbu vaikams. Būna, kad mirus kokiam žmogui jo vaikai nebevertina spaudos rinkinių ar lituanistinės bibliotekos”.

Bet daugelyje vietų S. Vėlavičienė dar matė labai gražų kultūrinio gyvenimo vaizdą. Putname Amerikos lietuvių archyvą “Alka” gražiai tvarko dr. Juozas Kriaučiūnas ir kun. Rapolas Krasauskas. Šiedu žmonės labai geranoriškai bendrauja su visomis Lietuvos įstaigomis, kurioms prireikia kokių nors žinių. Klivlende kunigas Gediminas Kijauskas leidžia daug spaudinių – parapijos leidinių ir poezijos knygų. Čikagoje kultūros veiklą tęsia Ilinojaus universiteto Lituanistikos katedra, Balzeko muziejus, Lituanistikos tyrimo ir studijų centras. Čikagoje išeina vienintelis tautinių mažumų dienraštis – lietuvių “Draugas”. Daug didesnė lenkų mažuma savo dienraščio neturi.

Lietuvis gerbia knygą

Daugelis Mažvydo metų renginių dar kartą parodė, kad lietuvis nėra praradęs pagarbos knygai. Silvija Vėlavičienė pasakojo, ką Nacionalinės bibliotekos darbuotojai girdėję iš savo kolegų, kitų šalių nacionalinių bibliotekų atstovų, atvykusių į Mažvydo paminklo atidengimą. “Jie stebėjosi, kad mūsų šalyje knygos jubiliejui yra suteikiama tokia valstybinė reikšmė,– pasakojo S. Vėlavičienė,– kad dalyvauja pirmieji valstybės asmenys. Vyksta jubiliejui skirtas iškilmingas Seimo posėdis”. Svečiai sakė neįsivaizduoją, kad jų šalyje galėtų taip būti.

Nors dabar nemėgstama kalbėti apie kokius nors vienos tautos išskirtinumus, ketvirtą dešimtį metų bibliotekoje dirbanti S. Vėlavičienė gali pasakyti: “Norim mes to ar nenorim, pripažįstam ar ne, o mūsų tautos požiūris į savo spaudą vis dėlto yra išskirtinis. Kas tai rodo? Spaudos draudimo metai, antrasis pokarinis spaudos draudimas. Pagaliau išeivijos spauda – šitas intelektualinis turtas, kuris buvo kuriamas ten nepriklausomai nuo to, kad buvo nutrauktos visos gijos, siejusios su tėvyne.

Kai išeivijos knygos pradėjo grįžti į Lietuvą, mes niekad netikėjom, kad pavyks surinkti pokario išeivijos lietuviškų spaudinių beveik pilnus rinkinius. Mes juos surinkom. Kodėl? Todėl, kad žmonės važiuodami iš Vokietijos į Ameriką savo lagaminuose vežėsi knygas, jie jas išsaugojo, ir tos knygos dabar grįžo į Lietuvą”.

LIETUVOS AIDAS,  1997.12. 31, Nr. 254