Sigitas NARBUTAS

LIETUVIŠKI ĮRAŠAI ŠEŠIOLIKTOJO AMŽIAUS KNYGOSE

 

Į turinįPapildoma informacijaPaieška


"Lietuvos aido" puslapiuose neseniai pasakota apie vieną Bernardinų bažnyčios paslaptį. Ardydami seną mūrą, statybininkai jame aptiko Armijos Krajovos dokumentus, kuriuos anais paskutinio karo metais kažkas saugiai paslėpė laukti taikesnių ir turbūt išmintingesnių dienų. Neužmiršę senųjų skriaudų, kai kurie vilniečiai tada dosniai dalijosi prisiminimais, bet veikiai bernardinų vardas, iš pradžių kartotas kiekviename dienraščio puslapyje, buvo užmirštas. Kaip ir tada, 1962-aisiais, ar vėliau, 1986-aisiais, kai bernardinams kitados priklausiusiose knygose buvo rasta seniausių dabar žinomų lietuviškų įrašų.

1962 m. Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotoja O. Matusevičiūtė vienoje senoje knygoje surado lietuviškų tekstų. Toji knyga – tai 1503 m. Strasbūre išspausdintas veikalas "Tractatus sacerdotalis", kitados priklausęs Vilniaus bernardinų vienuolyno bibliotekai. Profesoriai J. Lebedys ir J. Palionis ištyrė radinį ir nustatė, jog tai poteriai "Tėve mūsų", "Sveika, Marija" ir "Tikiu Dievą Tėvą", pirmoje XVI a. pusėje kurio nors kunigo nusirašyti nuo kito, gerokai senesnio, teksto. Mokslininkai spėjo, kad tokių nežinomų įrašų ilgainiui turėtų atsirasti daugiau. Jų spėjimą patvirtino kitas radinys. Rengdamas parodą apie XV – XVIII a. Europos spaudą, šių eilučių autorius 1986 m. Knygų rūmuose užtiko mišiolą su gausiomis lietuviškomis glosomis. Pagrindinė liturginė Bažnyčios knyga buvo 1501 m. išspausdinta Lione. Iš jos antraštiniame lape buvusių įrašų matyti, kad ji priklausė vienam iš pranciškonus ypač rėmusių Svyrių kunigaikščių, būtent Aleksandrui. Vėliau mišiolą nežinomas asmuo padovanojo bernardinams. Iš jų vienuolyno knyga pateko į Vilniaus kunigų seminariją, o šios biblioteką po karo perėmė Lietuvos knygų rūmai (dabar – Bibliografijos ir knygotyros centras).

Galiausiai dar vienas nesenas įvykis. 1994 m. šių eilučių autorius vienoje Vilniaus universiteto bibliotekos knygoje vėl užėjo lietuvišką dviejų žodžių frazę. Kalbamoji knyga – tai 1530 m. Kelne išėjęs homilijų, arba pamokslų rinkinys. Jo antraštiniame lape esantys įrašai rodo, kad knyga kitados irgi priklausė Vilniaus bernardinų vienuolyno bibliotekai.

Šių lietuviškų rankraštinių įrašų rašto ir kalbos ypatybės leidžia manyti, kad jie tose knygose buvo įrašyti ne vėliau kaip iki Vilniaus universiteto atidarymo. Tai kelia įdomių minčių apie galimą lietuviško rašto Lietuvoje pradžią. Manytume, kad ją reikėtų sieti ne su jėzuitais, 1595 m. Vilniuje išspausdinusiais pirmąją lietuvišką knygą LDK – Žemaičių kanauninko Mikalojaus Daukšos "Katekizmą", o su tuo ordinu, kuro vardas minimas visose trijose knygose, t.y. su pranciškonais (bernardinai – griežtesnės regulos pranciškonų brolija). Žvelgdami Lietuvos istorijos panoramon, šv. Pranciškaus brolius išvystame ir karaliaus Mindaugo, ir kunigaikščio Gedimino, ir Vytauto Didžiojo rūmuose. Prie karaliaus Mindaugo jie atsinešė rašytinį lotynišką žodį, prie kunigaikščio Gedimino jį plačiai pasėjo, o prie Vytauto Didžiojo toji sėja galbūt subrandino pirmuosius bandymus užrašyti kalbą tų legendinės Romos palikuonių, kurie kitados nuo Tiberio krantų atkilo prie Nemuno ir Dubysos.

Sukurta XV a. lietuvių kilmės iš romėnų teorija gražiai susieja Vytauto Didžiojo epochą su pirmosios lietuviškos knygos amžiumi. Kultūrinių saitų, matyt, būta ir daugiau. Vienas iš jų gali būti rašymo lietuviškai tradicija, puoselėta ir ugdyta pranciškonų vienuolynuose. Nors tai kol kas tėra spėjimas, tačiau jis nubrėžia būsimų tyrimų lauko ribas. Mat abejonių nekelia viena: atsikėlę į Lietuvą, jėzuitai čia, Vilniuje, jau rado mokytų žmonių, gebančių rašyti lietuviškai. Jų ryšius su mokytaisiais bernardinais rodo iškalbingas pranešimas apie Vilnių, pacituotas bernardinų istoriko V. Gidžiūno: "Constat autem ex variis nationibus: Lituanis (quorum potissima pars est), Polonis, Ruthenis, Germanis, Machometanis: nam Tartari in suburbio quodam non pauci numerantur. Natio Lituana primas partes habet, nam ecclesias suas numerat 18. Habet Episcopum, Canonicos, Dominicanos, Franciscanos duplicis ordinis, Carmelitanos; sed ante Societatem (1569), pauci numerabantur in Monasteriis, nunc in immensum excreverunt ex scholis et Congregationibus nostris: nam in quodam Bernardinorum Monasterio, quando venit Societas, quattuor tantum erant, nunc ad 120 excreverunt"1 ("[Vilniuje] gyvena įvairios tautos: lietuviai (kurių yra didžiausia dalis), lenkai, rusai, vokiečiai, mahometonai, nes viename priemiestyje nemažai priskaičiuojama totorių. Lietuvių daugiausia, nes jie turi 18 savo bažnyčių. Turi vyskupą, kanauninkų, dominikonų, abiejų regulų pranciškonų, karmelitų; bet iki [Jėzaus] brolijos (1569) vienuolynuose buvo mažai [vienuolių], dabar [vienuolynai] labai išaugo dėl mūsų mokyklų bei kongregacijų, nes tokiame bernardinų vienuolyne, kai atvyko brolija, buvo tik keturi [broliai], dabar padaugėjo iki 120" – vertimas S.N.). Toliau istorikas rašo, kad jėzuitai savo universitete prusino pranciškonų brolius ir taip padėjo atsigauti nykstantiems pranciškonų vienuolynams.

Ši ilga citata gražiai paliudija ir dar vieną svarbų dalyką. XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje Vilnius buvęs labai lietuviškas miestas ("Lietuvių daugiausia, nes jie turi 18 savo bažnyčių"). Be abejo, tokiame mieste garsiai ir aiškiai skambėjo lietuviškas žodis. O to žodžio menki aidai iki šiol mūsų ausis tebepasiekia iš senųjų bernardinų vienuolyno knygų.

____________________________________

1 Gidžiūnas V. Pranciškonų observantų-bernardinų gyvenimas ir veikla Lietuvoje XV ir XVI amž. – Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos Suvažiavimo darbai. Roma, 1982. [T.] 9. P. 53 (= Narbutas S. Lietuviška marginalija 1530 m. "Homilijose". – Kultūros barai. 1995. Nr. 2. P. 58).

GIMTOJI KALBA (Bendrinės kalbos žurnalas). 1997, Nr. 1(357)


PaieškaPapildoma informacijaĮ turinį