Rūta OGINSKAITĖ

A. Latėno Mažvydas užčiaupė visiems burnas

Finalinėje "Mažvydo" scenoje, kai špitolnikai turi kartoti paskui savo ganytoją "Lie – tu – va", Algirdas Latėnas – spektaklio režisierius ir Mažvydo vaidmens atlikėjas – "Vaidilos" teatro scenoje užčiaupia savo buvusiems studentams burnas. Jų pačių delnais. Nes jie – režisieriaus nurodymu – jau buvo bečiulbą tą žodį lyg niekur nieko. O Mažvydas, tik sustabdęs juos, pasako griežtai, bardamas ir smerkdamas:

"Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų
Pajusite medaus ir kraujo skonį..."

Jis neliepia kartoti. Jis reikalauja atsipeikėti.

Ir pajunti, kad ryji ašaras. Ir kad dauguma publikos aplinkui daro tą patį – mėgina įveikti absoliučiai nelauktą jaudulį.

Iki tos scenos buvo ilgas kelias. Visas gyvenimas tarp knygų, sudėtų į visiems gerai pažįstamas sekcijas. Eidami į "Vaidilos" teatro "Mažvydą", būkite pasirengę susidurti su savo jaunystės ar vaikystės interjeru – tokiomis įgrįsusiomis, pas visus vienodomis septintojo dešimtmečio spintomis ir sekcijomis, "liustromis", toršerais, radijo aparatais ant kojyčių ir tranzistoriais. Juos į sceną sugrąžino jauni dailininkai Eglė Rakauskaitė ir Gintaras Makarevičius.

Kokius laikus sugrąžina režisierius Algirdas Latėnas? Uždanga atveria grupę jaunų žmonių, tamsiame kambaryje įsistebeilijisių į blyškų televizoriaus ekraną, vėliau patamsy imančių skaityti ir vaidinti Justino Marcinkevičiaus "Mažvydą" – "Vagos" leidyklos Lenino prospekte išleistą "Na litovskom jazykie" ir kainavusį 85 kapeikas...

Atmintis ima trukdyti žiūrėti spektaklį. Atsimenu, klausiu savęs, ar tik žinau, kad taip būdavo: rinkdavosi grupelės pas kažkurį šviesuolį jo standartiniame bute, gerdavo arbatą ir klausydavosi kažko uždrausto, skaitydavo, aptardavo, šokdavo ir griūdavo miegoti čia pat, ant standartinio kilimo.

Visi būdavo savi, o kažkas iš "saviausių" visus parduodavo. Bet vis tiek buvo, kas renkasi, buvo pas ką renkasi ir buvo ką skaityti, apie ką tyliai šnekėtis.

Vaikinas, kuris pasišauna vaidinti vargonininką Milkų (Giedrius Arbačiauskas) pagal pjesę moko "špitolnikus" giesmės apie Martyną Mažvydą. Žodžiai tie patys, o melodija – rusiškos dainos. Tik paskutinį punktelį repetuodami žmonės tarsi juokaudami, žaisdami ima dainuoti lietuviškos dainos melodiją. Milkui pasiseka juos perrėkti, bet ne nutildyti ar sugrąžinti į rusiškas gaidas.

Algirdas Latėnas vaidina labai atpažįstamą tipą. Atrodo, net pavardę gali pasakyti. Tokį atkaklų dvasingą sovietinių laikų lietuvininką – nestandartinę asmenybę standartinėje aplinkoje. Jis gyvas ne duona, o šviesia mintimi. Atpažįstamas ne tik chrakteris, bet ir jo megztinis – su metaliniu užtrauktuku.

Atpažįstamas ir Vytauto Tomkaus vaidinamas tipas. Su geru kostiumu. Ir prie valdžios, ir prie savų. Dviprasmiškai ir labai aiškiai nuskamba jo "Mes irgi dirbam..."

Ne, ne apie konkretų istorinį Mažvydą šis Algirdo Latėno spektaklis "Vaidilos" teatre. Nors režisieriaus siūlomos aliuzijos nukelia į persekiojimo laikus, atkakliųjų "ganytojų" būta visur ir visada. Režisierius ir nesistengia apibrėžti nei laiko, nei vietos. Kažkuriose scenose – kad ir per Berankio vestuves su Katrike, per įrašų klausymą – pamanai, jog visa tai gali vykti ir Sibire, kur glaudžiasi būrelis jaunų lietuvių, galbūt net nežinančių, kas ta Lietuva...

Besidžiaugdama nauju spektakliu, kuriame yra ką veikti ir atminčiai, ir dabarties ištąsytai sielai, noriu nepamiršti ir pasidžiaugti ir jaunu artistu Dainiumi Gavenoniu, pernai baigusiu Muzikos akademiją. Jis vaidina vieną špitolnikų ir Kasparą, Mažvydo sūnų. Apsieikime be epitetų. Nes aktorius apsieina be sentimentų ir "aistrų plėšymo". Bet ašaras imi ryti jau toje pirmo veiksmo scenoje, kai jo Kasparas, iš paskutiniųjų tvardymasis, primena Mažvydui, jog šis besąs tik silpnas žmogus, kuris "nenori prisipažinti..."

Ko prisipažinti? Iš Henriko Vancevičiaus "Mažvydo" įsiminiau "pareiga, pareiga, pareiga", o iš Algirdo Latėno spektaklio – atkakliojo lietuvninko kalbą kostiumuotam Vilentui:

"O galgi
Tasai akmuo Sizifui – ne bausmė,
O laimė? Ne kančia – o džiaugsmas?
Gal
Be to akmens gyvenimo nebūtų..."

Ar nuo Algirdo Latėno traktuotės tauta nesumažėjo iki grupės susigūžusių jaunuolių, besiglaudžiančių nuo persekiojimo? Ar Mažvydas, didi ir unikali asmenybė, pirmosios lietuviškos knygos autorius, nesusmulkėjo iki – nesmagu sakyti eilinio – šviesuolio ar pasišventėlio, kurių vis dėlto buvo ne vienas ir ne visi jie buvo ryškiausios asmenybės?

Kol kas matau, kad režisieriaus A.Latėno spektaklis įdomesnis už aktoriaus A.Latėno vaidmenį.

LIETUVOS RYTAS, 1997.02.18