Arnoldas PIROČKINAS

Kelios detonuotos gaidos jubiliejiniame orkestre

Ar jums teko matyti, kaip audringai reaguoja didžiulio orkestro dirigentas, kai kuris orkestrantas bent kartą pustoniu paaukština ar pažemina vieną gaidą? Tikriausiai tokiam griežikui šis akibrokštas baigiasi blogai. Mūsų humanitarai dėl savo sričių "pustonių" nėra tokie jautrūs. Vis dėlto juos praleisti gal nevertėtų. Šiuo kartu turiu galvoje kelis disonansus, išgirstus per Martyno Mažvydo "Katekizmusa prasti žadei" sukakčiai skirtus minėjimus.

Kaip žinoma, M. Mažvydas buvo naujos religijos skelbėjas – evangelikas liuteronas. Tokie buvo jo pirmtakai Stanislovas Rapolionis, Adomas Kulvietis bei amžininkai Baltramiejus Vilentas, Jurgis Zablockis ir kt. Tačiau, minint pirmosios lietuviškos knygos atsiradimo aplinkybes, pasitaikydavo, kad išgirsdavai, jog jie buvę reformatai. Antai 1997 m. transliuotame per pirmąją programą TV filme "Po 450 metų. Mažvydas" kelis kartus buvo pareikšta, kad A. Kulvietis įkūręs pirmąją reformatų mokyklą Vilniuje, kad jis buvęs reformatas. Nejaugi filmo autorės ponios V. Paukštelytės iki šiol neskiriama, kas yra liuteronai, kas yra reformatai? Jai, kaip ir dar ne vienam kitam Reformacijos "specialistui", matyt, rodosi, jog kiekvienas Reformacijos sąjūdžio dalyvis yra reformatas. Iš tikrųjų Reformacijoje dalyvavo labai įvairių religinių krypčių, kurias visas kartu vadiname protestantais, veikėjai. Pagrindinės protestantų šakos trys: evangelikai liuteronai (arba tiesiog liuteronai), atsiradę Vokietijoje; toliau evagenlikai reformatai (arba trumpai reformatai, pravardžiuojami dar kalvinistais), kilę iš Šveicarijos; trečioji protestantizmo atšaka – tai anglikonai. Pastarųjų Lietuvoje, išskyrus prieškarę Klaipėdą, nė nebuvo. Taigi mums aktualios yra dvi protestantizmo šakos – liuteronų ir reformatų. Nors jos turi bendrų bruožų, bet jų painioti jokiu būdu negalima. Ir tai turėtų gerai įsidėmėti istorikai, literatai ir žurnalistai.

Kitas disonansu per jubiliejų skambėjęs dalykas – tai Martyno Mažvydo, jo bendražygių, kūrusių pirmąsias lietuviškas knygas ir lietuvišką religinę terminiją, taip pat apskritai visų lietuvių evangelikų liuteronų kunigų vadinimas pastoriais. Patys lietuviai evangelikai liuteronys kratyte kratosi nuo šio žodžio barbarizmo, nes jie jaučia, kad juo išreiškiamas tam tikras pasidygėjimas, pažeminimas. Ir štai mūsų filologijos elitas su pavydėtinu atkaklumu šį barbarizmą vartoja savo knygose. Kaip ir kada šis barbarizmas pradėtas vartoti kai kurių katalikų publicistų ir teologų, būtų didelė kalba. Šiuo atveju turėtų užtekti vien to, kad dvasininkus reikia vadinti taip, kaip savo kalba vadina tos tautos tikintieji. Čia negalima vadovautis visokiais argumentais, kaip pavadinimas "kunigas" ką ne ką gali supainioti ar šokiruoti, kai jis vartojamas celibato nepripažįstantiems dvasininkams.

Nesileisdamas šiuo kartu į plačius komentarus dėl kunigo vartojimo, norėčiau supažindinti su oficialia Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios sinodo nuomone, išreikšta 1995 m. liepos 29 d. Tauragėje įvykusiame sinode (žr. Keleivis. 1995, Nr. 2 – 3. P. 8):

"Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios Sinodo Rezoliucija

Kaip vadinti evangelikų liuteronų dvasininką ir maldos namus?

Lietuvoje masinėse informacijos priemonėse, knygose ir kitoje literatūroje, dažnai evangelikų liuteronų Bažnyčios dvasininkai neteisingai vadinami "pastoriais", "pasiuntiniais", o maldos namai – "kirchėmis", "kirkėmis". Tokių pavadinimų Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios terminologijoje nėra. Deja, žymieji mūsų dvasininkai Mažvydas, Bretkūnas, Donelaitis literatūros kritikų dažnai "pravardžiuojami" pastoriais. Tačiau jie patys savęs niekur taip nėra vadinę, o tituliniuose savo knygų lapuose pasirašydavo klebonais. Bažnyčios liturginėse knygose (agendose, giesmynuose), senuosiuose Mažosios Lietuvos žodynuose ir gramatikose taip pat vartojami terminai "kunigas" ir "bažnyčia", o ne "pastorius" ir "kirchė".

Sinodas teigia, kad Lietuvos evangelikų liuteronų dvasininkai yra diakonai, kunigai ir vyskupas, o maldos namai yra vadinami "bažnyčia". Naujieji germanizmai "pastorius", "kirchė" Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčiai yra svetimi ir per visą jos egzistavimo laikotarpį joje nebuvo vartojami.

Sinodas nutaria kreiptis į atitinkamas kalbos institucijas, į žodynų ir enciklopedijų leidyklas, prašant nevartoti Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčiai svetimų "pastoriaus" ir "kirchės" terminų.

Lietuvos evangelikų
liuteronų Bažnyčios
vyskupas Jonas KALVANAS.
Tauragė, 1995 m. liepos 29 d."

Deja, nemaža įvairių renginių, skirtų Martyno Mažvydo Katekizmo 450-osioms metinėms, dalyvių buvo kurti šiam kreipimuisi. Kodėl? Negi jie taip nekritiškai priėmė didžiai mokyto habilituoto daktaro Leono Gineičio nuostatą, kurią jis knygoje "Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra" (V., 1995.P.10) taip išdėstė: "Katalikų dvasininko sąvoka stipriai asocijuojasi su celibatu, todėl pasakymas "kunigo sūnus" veikia šokiruojančiai. Tokiu atveju patogų vienažodį pastoriaus terminą tenka keisti aprašomuoju ("evangelikų kunigas")". Toje pastraipoje pateikta ir daugiau mokslininko "argumentų" dėl pastoriaus vartojimo. Tačiau, žinant, kaip laikraščiuose stokojama vietos tokio pobūdžio svarstymams, reikia pasitenkinti tik vienu kontrargumentu: ką ponas L. Gineitis darytų, jei staiga kurią dieną popiežius (šis ar kitas) panaikintų celibatą? Ar tada jis pavadintų katalikų dvasininkus pastoriais? Problemos esmę sudaro ne celibatas...

LIETUVOS AIDAS, 1997.02.22, Nr. 37