Eglė PATIEJŪNIENĖ

Martyno Mažvydo premija Dailės akademijos studentei

Gana netikėta, bet juo džiugiau, kad pirmąją neseniai įsteigtą Martyno Mažvydo premiją gavo Dailės akademijos studentės Jolitos Liškevičienės darbas "Emblemų formos XVI a. pab. – XVII a. pr. LDK dailėje. Knygų grafika. Medalininkystė. Teatro reiškiniai". Emblemika – svarbus to meto mūsų kultūros reiškinys, vis dar nesulaukęs deramo įvairių tyrinėtojų dėmesio.

Pradedant paskutiniaisiais XVI a. dešimtmečiais, maždaug du amžius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje drąsiai galėtume vadinti embleminio mąstymo epocha. Emblema – rafinuotas plastinio vaizdo ir teksto derinys – kaip atskiras žanras susiformavo XVI a. Italijoje ir iš čia įvairiais keliais gana greitai pasiekė patį vakarietiškos civilizacijos pakraštį – Lietuvą. Nepaprastai veržlų iš dviejų menų sąlyčio gimusio žanro išplitimą visoje humanistinėje Europoje lėmė vyraujantys vėlyvojo renesanso, manierizmo, baroko kultūros srautai, kai Visata buvo suvokiama kaip neaprėpiamų daiktų, reiškinių, horizontalių ir vertikalių sąsajų įvairovė, kurioje it pirmykščiame chaose klydinėja nuolat lavinamas, bet netobulas ir menkas žmogaus protas, įstengiąs pažinti vien tikrosios dalykų esmės šešėlius, slėpiningos aukštosios Harmonijos atgarsius. Todėl ypač patrauklus buvo pradinis, archajiškiausias emblemikos šaltinis – nuo antikinės Graikijos laikų mistiškai suvokiama senovės Egipto hieroglifika, kurios "ženklai – bendrųjų idėjų atspindžiai" teikė puikaus intelektinio peno italų neoplatonikams. Ne mažiau svarbus ir antrasis šaltinis, vėliau Lietuvoje įgijęs ypatingą reikšmę,– vėlyvųjų viduramžių heraldika bei vėlesnė, lankstesnė jos variacija – vadinamoji impreza. Šiuos du plastinių ženklų ir jų interpretacijų kompleksus netrukus papildė viduramžių alegoristika, perkeltinių prasmių prisodrinta Biblijos ir antikinės mitologijos vaizdinių sistema, renesanso ikonografija. Taip atsirado embleminis pasaulėvaizdis, kuriame kiekvienas daiktas gali būti suvokiamas lyg kito daikto, sąvokos, idėjos atspindys. Tradicinis simbolis nuo emblemos skiriasi kaip kelio ženklas nuo eilėraščio metaforos, nes simbolis žymi tiesioginį dalykų ryšį, o emblema visada yra užšifruota kultūrinė asociacija, kurios prasmę gali įspėti tik tas, kurio erudicija prilygsta kūrėjo erudicijai. Būtent todėl šiuolaikinis žmogus, kurio išsimokslinimas labai skiriasi nuo klasikinio humanistinio anos epochos autorių išsilavinimo, emblemą greičiausiai palaikys paprasčiausiu paveiksliuku, nelabai aiškiu vaizdeliu ir net neįtars, kad regi savotišką rebusą, turintį daug gilesnę prasmę. Mūsų laikų literatūrologas, specialiai nesidomėjęs šia tema, vadinamąją literatūrinę emblemą – trinarę atvaizdo, lemos (devizo, epigrafo, inskripcijos) ir eiliuoto teksto kompoziciją – pavadins paprasta epigrama su iliustracija, nepastebės ryškiausių embleminių siužetų K. Sirvydo pamoksluose ar panegirinėse kalbose; heraldikos žinovas nesuvoks, kokią prasmę įgyja žymaus herbo elementas, įterptas į sudėtingos kompozicijos graviūrą; dailėtyrininkas neatpažins standartinių emblemų bažnyčios dekoro lipdiniuose ar vitražuose... Čia ir glūdi didžiausias pavojus: mūsų griežtai specializuotas amžius "nebesusišneka" su ana sinkretinės kultūros epocha, kai tobulas poetas, anot M. K. Sarbievijaus, privalėjo išmanyti ne vien poetiką bei retoriką, bet ir visur visus "laisvuosius menus".

Tad norisi kuo nuoširdžiausiai pasveikinti M. Mažvydo premijos laureatę Jolitą Liškevičienę, kuri ryžosi įžengti į šią dabartinės lietuvių kultūrologijos terra incognita, ir pasidžiaugti tokia gera, daug žadančia pradžia. Mums, literatūrologams, tyrinėjantiems XVI – XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštiją, labai reikia kvalifikuotų dailės istorikų, galinčių paaiškinti technines detales ir atsekti visą to laikmečio Vakarų Europą saistančius kultūrinius kontaktus. Ir atvirkščiai: dailėtyrininkai, besidomintys anos epochos vaizduojamuoju menu, nepajėgs aprėpti dalykų visumos, nesuprasdami ivairiausių inskripcijų bei kitokių teksto intarpų, kuriais mirgėte mirga ne tik knygų iliustracijos, bet ir medaliai, monetos, tapybos ir skulptūros darbai, interjerai, pastatų fasadai ir t.t. Jeigu mes laikome sava ne vien Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, bet ir kultūrą, niekaip neišsiversime be sutelkto įvairių humanitarinių sričių tyrinėtojų triūso.

LITERATŪRA IR MENAS, 1994.04.16