RAGAINĖS ISTORIJA IR PADAVIMAI

Ragainė (vok. Ragnit, nuo 1947 Neman) - miestas Rusijos valdomame Karaliaučiaus (Kaliningrado) krašte. 12 300 gyventojų (1976). Miesto pradžia - skalvių medinė pilis; ją 1278 sunaikino kryžiuočiai ir 1289 pastatydino naują; ją 1365 sunaikino LDK kariuomenė. 1397-1401 pastatyta mūrinė pilis (išlikę jos griuvėsiai - architektūros paminklas). Ragainė buvo komtūrijos centras; iš jos XIV a.-XV a. pr. Buvo rengiami karo žygiai (apie 50) į Lietuvą. 1525-1944 - apskrities centras.

1549-1563 Ragainėje gyveno Mažvydas (dirbo Ragainės parapijos kunigu, vėliau paaukštintas. Archidiakonu), 1576-1600 - Simonas Vaišnoras (dirbo Ragainės klebonu). Prie bažnyčios buvo įsteigta mokykla, vėliau ji tapo miesto mokykla. Ragainėje ir ypač jos apylinkėse gyveno daugiausia lietuviai. Daugiau kaip pusė jų mirė per 1709-1711 marą ir badą. 1722 Ragainė gavo miesto teises. 1848 Ragainės parapijoje, dvasininkų duomenimis, iš 5430 gyventojų beveik visi kalbėjo lietuviškai, o 1905 iš 4900 miesto gyventojų lietuviškai kalbančių teliko apie 200 (4,1 %). 1882 įsteigtoje mokytojų seminarijoje lietuviškai buvo dėstoma iki 1902. Lietuviškus raštus spausdino daugiausia E. Miugės spaustuvė (1877-80), vėliau Albano ir Kibelkos spaustuvė (1880-1884); pastarąją 1889 nupirko Martynas Jankus ir Kristupas Voska. Buvo leidžiama Didžiajai Lietuvai (1883 “Aušra”, 1889 “Varpas”, 1890 “Ūkininkas”) ir Mažajai Lietuvai (1883 “Keleivis”, 1884-85 “Nemuno sargas”, 1884 “Lietuviškas politiškas laikraštis”, 1889-1890 “Naujos žinios”) skirtų periodinių leidinių.

Ant 15 m. aukščio pietinio Nemuno kranto išsidėstęs Ragainės miestas. Vokiečių ordinas prūsų tvirtovės vietoje, kurią jis sugriovė 1275 m. pastate pilį Landshut 1289 m. Tačiau ji greitai pagarsėjo buvusios Raganita tvirtovės vardu. Žemiau, Paskalviuose 1293 m. buvo įrengta Šalauerburgo pilis. Po to, kai jos abi 1355 m. ir 1365 m. buvo sugriautos, dabartinės pilies vietoje 1397-1409 m. buvo pastatyti Ragainės ordino rūmai, kvadratinis plytų statinys su priešpiliu. Ragainė buvo viena stipriausių vokiečių ordino tvirtovių, komtūro rezidencija, kuriam buvo pavaldžios Tilžės ir Labguvos pilys su savo apskritimis. Nuo 1525 m. pilyje buvo apskrities valdytojo rezidencija. 1828 m. ji sudege ir vėliau, atstatant vidus buvo iš pagrindų pakeistas. Tačiau harmoningas statinys dar ir šiandien atrodo didingai. Iš priešpilio teišlikęs tik laikrodžio bokštas. Ordino pilies saugomoje teritorijoje susikūrė gyvenvietė, ir tapo žinoma, nes buvo ties karo keliu, kuris vedė nuo Įsruties į Ragainę ir toliau į Žemaitiją. 1409 m. pilies gyvenvietė turėjo gauti miesto teises. Tačiau planus sužlugdė kitais metais prasidėjęs karas. Prekybinių ryšių dėka suklestėjusi gyvenvietė 1656 m. buvo totorių, o 1678 m. - švedų sugriauta. 1709-1711 m. daug aukų nusinešė maras. Čia atsikėlusių vokiečių ir lietuvių dėka buvo atlikti atsatymo darbai ir vėl prasidėjo vystymasis. Karalius Frydrichas Vilhelmas I. 1722 m. paskelbė Ragainę miestu. Ir po atstatymo miesto forma liko nepakitusi - išilgai Nemuno einanti pagrindinė gatvė, nuo kurios atsišakojo skersgatviai. 1757 m. rusai sudegino dalį miesto, 1764 m. praūžusi audra niekais pavertė pradėtus atstatymo darbus. 1807 miestą nusiaubė gaisras ir epidemija.

1818 m. Ragainė tapo apskrities centru ir buvo juo iki 1922 m. 1939 m. mieste buvo 10 094 gyventojų. Nuo 1944 m. spalio 22 d. miestas yra rusų užimtoje Rytų Prūsijos dalyje. Netoli Raginės esančiuose Būdviečiuose (Altenkirch) bažnyčios klebonas Teodoras Lepneris parašė veikalą apie lietuvius. Kraupiško (Breitenstein) dvasiškis Augustinas Jomantas 1555-1563 m. išvertė Naująjį Testamentą į lietuvių kalbą. Tenykštis piliakalnis ilgą laiką lietuviams buvo šventas kalnas. Galbrasčiuose (Dreifurt) iki 1578 buvusiame malūne vokiečių ordino riteriai buvo įsirengę pagrindinį ginklų sandėlį žygiams prieš lietuvius.

Versta iš: Ostpreußische Sagen. Herausgegeben von Christa Hinye und Ulf Diederichs. 3. Aufl., München: Diederichs, 1991.

Padavimas apie žuvingą pilį prie Ragainės

Netoli Ragainės miesto ant Nemuno kranto nuo senų laikų stovėjo pilis, kuri buvo labai stipri ir prūsų pagonims tarnavo kaip prieglobstis nuo kaiminystėje gyvenusių rusų antpuolių. Daugel metų prieš vokiečių ordino atėjimą rusai suruošė žygį su didele kariauna prieš Prūsiją. Jie sumušė prūsus ir suvarė į tą pilį. Pilis buvo apgulta devynis metus ir apsuptis buvo tokia stipri, kad net pelė, nekalbant jau apie žmogų, negalėjo ten įeiti ar išeiti. Tačiau rusai niekaip negalėjo pilies paimti. Galiausiai jie priėjo prie pilies sienų ir paklausė prūsų, iš ko jie tuos ištisus devynis metus gyvena. Jiems buvo atsakyta, pilyje esąs tvenkinys, ir toks žuvingas, kad visi apsuptieji iš to gali prasimaitinti. Tada suprato rusai, kad nieko nepeš ir pasitraukė.

Tvenkinys netoli Ragainės dar tebėra, tačiau ten nebėra žuvų, o veisiasi tik varlės ir rupūžės ir lietuviai sako, kad taip yra nuo to laiko, kai krikščionys atsikėlė į tą kraštą.

Versta iš: Ostpreußische Sagen. Herausgegeben von Christa Hinye und Ulf Diederichs. 3. Aufl., München: Diederichs, 1991

.

Napaleonas Kitkauskas. Martyno Mažvydo miestas – Ragainė. DONELAIČIO ŽEMĖ, 1997 01 – 02, Nr. 1 – 2