M. Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejaus emblemaAlfonsas ŽALYS

Martynas Mažvydas mus ragina

Į turinįPapildoma informacijaPaieška


Šiandien, rugsėjo pirmąją, Lietuvininkų aikštėje nuo granitinio pjedestalo, gal kiek nustebęs, į mus pažvelgs Martynas Mažvydas. Ramios ir išmintingos jo akys ilgėliau sustos prie gražioje aikštėje įrengtos "mokyklėlės", kuri simbolizuoja šiemet paminėtą Lietuvos mokyklos 600 metų sukaktį.

Organizacinio komiteto pirmajai lietuviškai knygai įamžinti emblema

Alfonso Žalio nuotrauka Na, o mes, stebėdami didįjį Mokytoją su knyga rankoje, matyt, kalbėsime apie pirmosios lietuviškos knygos reikšmę, dar kartą nusilenksime savo protėviams, jų garbingiems darbams ir žygiams.
Koks nors klaipėdietis, atėjęs į paminklo atidengimo iškilmes, paklaus: kas mums Mažvydas? Atsakymą jam pateiks gausiai susirinkę žmonės, gerai išmanantys tautos, jos kultūros istoriją.
Taip, Martynas Mažvydas yra pirmojo spausdinto lietuviško elementoriaus, gramatikos pradmenų – raidyno, pirmojo lietuviško katekizmo, giesmyno ir pirmojo originalaus lietuviško eilėraščio autorius.
Visa tai ir yra "Katekizmas" – pirmoji lietuviška knyga, kurią sudarė ir 1547 metais Karaliaučiuje išleido Martynas Mažvydas drauge su įžymiais mūsų tautos mokslo ir kultūros vyrais – A. Kulviečiu, S. Rapolioniu, B. Vilentu, J. Zablockiu ir kitais. Ta knyga, nors ir kukliai atrodanti, yra vienas pačių didžiausių, pačių brangiausių mūsų dvasios turtų, nes nuo jos prasidėjo kita Lietuva.
Lietuvių kalba, kuri iki tol buvo tik liaudies šnekamoji kalba ir vartojama tik privačiame gyvenime, pakilo į rašytinę – literatūrinę aukštumą, išėjo į plačią kultūrinę erdvę. Beraštei tautai atsivėrė vaisingos galimybės švietimo veiklai. Ir ne tik jai.
Žvelgdami į 450 metų laiko gelmes, įsitikiname, jog raštas kaip tautos gyvastingumo idealas yra svarbiausia sąlyga jos istorinei amžinybei tęsti, valstybės sampratai gerinti.
Valstybingumo minties daigas, atsiradęs su pirmuoju elementoriumi, šimtmečiais augintas "Katekizmo", "Aušros", "Varpo", "Pavasario balsų", ilgainiui išsiskleidė nepriklausomos Valstybės atkūrimo žiedu.
Lemtingais Lietuvai metais visada, – taip, visada! – kova už raštą, lietuvių kalbą buvo neatsiejama nuo valstybingumo iš saugojimo ir atkūrimo.
Tai išryškėjo jau Martyno Mažvydo ir Mikalojaus Daukšos bei jų bendraminčių darbuose.
Tai atsitiko XIX amžiuje, kai atrodė, jog visai nedaug tos lietuvybės teliko, siaučiant neregėtam krašto lenkimo ir rusinimo epidemijai. Juk po 1863-iųjų metų sukilimo Rusijos caras uždraudė ne tik lietuviškas mokyklas, bet ir lotyniškomis raidėmis spausdintus lietuviškus žodžius. Kažin ar yra pasaulyje kita tauta, kurioje knygnešiai buvo žiauriai persekiojami, tremiami į katorgą.
Rusinimas, tik gudriai dangstomas, vyko ir sovietmečiu. Demagogiškai skelbiant tarybinių tautų ir nacionalinių kalbų neva lygiateisiškumą, iš tiesų tik rusų kalba buvo išskirtinėje, privilegijuotoje padėtyje. Visoms kitoms kalboms labai sunkiai sekėsi apginti savo teises, grynumą, išlikimą.
1990 metai, Atgimimas, priminė pasauliui, kad yra Lietuva, daug kentėjusi ir nualinta, kartais visų pamiršta, bet stipri tikėjimu, ryžtingu apsisprendimu savanoriškai tvarkyti savo likimą.Tas apsisprendimas išliko ir sustiprėjo todėl, kad buvo lietuviška knyga, išliko sena lietuvių kalba, kuriai dabar nebegresia dideli pavojai.
Norėčiau tikėti, kad Martyną Mažvydą mes įkūnijome ne tik šaltame granite, kad jis yra mūsų širdyse, dvasioje, mūsų darbuose. Todėl pirmoji knyga nėra labai nutolusi nuo dabartinių dienų, o Mažvydas kviečia, ragina mus plačiau, giliau pastebėti dabartinę knygos reikšmę, ryžtingiau šalinti kai kurias lietuvių kalbos problemas.

Pagarba lietuvių kalbai

Svetimšaliai, po 50 metų okupacijos pasitraukdami iš mūsų krašto, daug ką išsivežė: kareivius, tankus, patrankas. Tačiau daug blogybių dar liko. Viena iš jų – užteršta mūsų kalba. Pasakysime aiškiau: lietuvių kalbos plačiose ir sparčiai gražėjančiose lankose esama nemažai piktžolių. Todėl suprantamas ir pats didžiausias kalbininkų rūpestis – kalbos taisyklingumas. Jis bene labiausiai kenčia nuo rusų kalbos buvusios, nuo anglų kalbos esamos įtakos, taip pat į šalį plūstančių įvairių naujovių, kurios drauge atsineša ir greitai įgyjančius užsienietiškus pavadinimus.
Bėda yra ta, kad svetimus, iškreiptus žodžius vartoja nemažai moksleivių, net darželinukų. Čia kaltos šeimos, kuriose į tai nekreipiamas dėmesys, nes taip tarp savęs ir su vaikais šneka tėvai, seneliai. Išties, ravint kalbos piktžoles turime tikėtis žymiai aktyvesnės mokyklų, ikikokyklinių įstaigų darbuotojų paramos, be kurios tiesiog neįmanomas sėkmingas lietuvių kalbos švarinimas.
Neigiama rusų kalbos įtaka atėjo ir per rusiškus keiksmus, kurie garsėja pasaulyje savo nešvankumu. Kai kas gali pasakyti: didelio čia daikto, kad keikiasi kokie girtuokliai ar chuliganai.
Deja, deja... Atrodo, jog lietuvaičiams (ne visiems) labai patinka svetimi triaukščiai keiksmažodžiai, nes niekaip negali jų atsikratyti.
Keikiamasi einant su merginomis, kurioms ne gražiai kalbėti rūpi. Keiksmai sklinda futbolo aikštėje, kai teisėjai, treneriai nemato reikalo sudrausminti keikūnus. Lietuvos kario uniformą dėvintis dailus vaikinas taip pat neapsieina be savo kalbos "pagražinimų". Net prie lietuviškos mokyklos (!) besistumdantys paaugliai riebiai nusikeikia ir net neapsidairo: o gal kas nors girdėjo?
Man atrodo (norėčiau klysti), kad tokio rusiškų keiksmažodžių srauto kaip dabar nebuvo net sunkiais pokario metais.
– Tai ką darysime? – paklaustų Martynas Mažvydas.– Kodėl taip negerbiame savo kalbos?
Čia ir vėl reikėtų atkreipti šeimos, mokyklos, visuomenės akis į tokius amoralius reiškinius. Matyt, mes pasidarėme jiems abejingi, pripratome prie nešvankybių, nes suvešėjo grėsmingesnės blogybės – chuliganizmas, plėšikavimas, smurtas.
Nepasiduokime tokiam abejingumui. Tuos, kurie nevaldo liežuvių, kuriems nerūpi, ką apie jų elgesį galvoja greta esantys žmonės, neužtenka vien auklėti. Juos reikia bausti kaip chuliganus, pažeidžiančius viešąją tvarką. Tačiau keiksnotojai dabar jaučiasi gana saugiai, nes žmonės bijo juos perspėti, o policijos pareigūnai mano, jog pakanka svarbesnių darbų.
Lietuviškam žodžiui reikia didesnės pagarbos ir kitais aspektais. Svarbiausias – vykdyti Valstybinės kalbos įstatymą. Jame, kaip žinia, kitakalbiams ypač akcentuojamas lietuvių kalbos mokėjimas.
Klaipėdoje lietuvių kalbos kursus baigė, išlaikė egzaminus ir įsigijo reikalingos kategorijos valstybinės kalbos mokėjimo pažymėjimus daugiau kaip 10 tūkst. kitakalbių.
Tikėkimės, kad visi šie žmonės tikrai pramoko lietuviškai, kad pas mus neatsitiko taip, kaip Vilniuje, kur lietuvių kalbos mokėjimo pažymėjimus buvo galima pirkti už litus ar dolerius.
Na, o lietuvių kalba vartojama vis plačiau. Tai neišvengiama. Tie, kurie to negali ar nenori suprasti, nuskriaudžia tik patys save: nemokėdami valstybinės kalbos, jie nesugebės reikštis šalies gyvenime, širdimi suprasti Lietuvą, jos istoriją ir tradicijas.

Paminklas ateičiai

Šiandien atidengiamas paminklas Martynui Mažvydui, pirmajai lietuviškai knygai – tai ne tik praeities nuopelnų įamžinimas. Tai daugiau priminimas, jog be knygos, be mokslo nesusikursime sveikesnio ir padoresnio gyvenimo, geresnės ateities.
Ilgą laiką teigėme, kad visos mūsų bėdos ėjo iš Maskvos. To niekas nepaneigs. Tačiau jau keleri metai esame nepriklausomi. Įsitikinome, kad pats laikas nustoti kaltinti kitus, verkšlenti dėl praeities vargų. Taip trokštama geresnė ateitis priklauso nuo mūsų pačių doro darbo, o jo nebūna be mokslo, išsilavinimo, be pažinimo medžio, kurį pasodino garbusis Martynas Mažvydas.
Išsilavinimas pirmiausia reikalingas šalies ekonomikai, chroniškai sirgusiai ir dar vis labai negaluojančiai. Įsitikinome, jog esminiams pertvarkymams būtinas visiškai naujas ekonominis mąstymas, kiti inžineriniai ir technologiniai sprendimai. Be abejo, pasikeitimai vyksta, tai akivaizdu, bet ne taip sparčiai ir sėkmingai kaip anksčiau galvota, kaip norėta.
Nepaprastai daug žalos padarė daugelio bankų griūtis dėl bankininkų menko išprusimo, lengvabūdiškumo, noro pagrobti svetimą turtą.
Ne dėl žinojimo, atsakomybės stokos, bet jau dėl politinių partijų ekonominių programų realizavimo vyksta dalykai, neretai tiesiog sunkiai paaiškinami. Išties daug abejonių sukelia Vyriausybės siekimas greitai grąžinti anksčiau prarastus indėlius, privatizuoti kai kurias strategines, pelningai dirbančias įmones, sukomplikuoti piliečių nuosavybės teises į išlikusį turtą.
Suprantu, kad tokiais klausimais sunku tikėtis visiško sutarimo Seime, visuomenėje. Tačiau minėtų sprendimų principai vis dėlto turėtų būti aiškūs: rūpintis grupės reikalais negalima visų žmonių sąskaita.
Nepriklausomybės metai išryškino dalies žmonių, ypač jaunų, politinį vangumą ir nihilizmą. Kartais klausiame: kur dingo tas idealizmas, kurio pilna buvo Lietuva Atgimimo metais, kodėl užgeso meile ir santarve liepsnojusios akys, kodėl jose įsižiebia pyktis, godumas, pavydas?
O visa tai reiškia, jog iki Martyno Mažvydo pasėtos ir aušrininkų puoselėtos pilietinės Valstybės dar gana toli.
Išminties, stiprybės ir vilties simboliai
Nueinantis dvidešimtasis amžius sudėtingoje Klaipėdos krašto istorijoje palieka du nepaprastai svarbius, nepaprastai lemtingus įvykius. Tai: 1923 metų sukilėlių žygdarbis, be kurio kažin ar mūsų kraštas dabar būtų lietuviškas;1990 metų spalio 5 dienos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nutarimas "Dėl Klaipėdos universiteto".
Nekalbėsime apie nelengvas pastangas, kurių reikėjo, kol tokia aukštoji mokykla buvo įsteigta, nes tai negalėjo staiga atsirasti tuščioje vietoje.
Verta pasakyti, kad nuo seno buvo labai gerbiamas miestas, turėjęs Universitetą – neišsenkančios šviesos ir išminties versmę, lyg švyturį neramiame istorijos vandenyne. Ir Klaipėdos universitetas įkurtas tam, kad stiprintų valstybę, šlovintų uostamiestį, leisdamas į gyvenimą dorus žmones, išmintingus specialistus.
Teigdami, jog nuo Mažvydo "Katekizmo" prasidėjo kita Lietuva, galime sakyti, kad nuo Universiteto įsteigimo skaičiuojamas naujas laikas mūsų miesto istorijoje.
Universiteto atsiradimas atneša ne vien garbę, bet ir pareigą nuolat juo rūpintis. Turime nemažai mecenatų, kurie puikiai supranta, jog investicijos į aukštąjį mokslą su kaupu atsiperka. Sutikime, kad klaipėdiečių ir jų savivaldybės parama savo Universitetui galėtų būti gerokai svaresnė. Vyriausybė ir Seimas taip pat turėtų finansiškai daugiau remti besikuriantį Klaipėdos universiteto miestelį buvusių kareivinių teritorijoje.
Organizacinio komiteto pirmajai lietuviškai knygai įamžinti vardu dėkoju visiems paminklo pastatymo rėmėjams: atskiriems asmenims, kolektyvams, lietuvių išeivijai, Kultūros ministerijai už visokeriopą pagalbą ir supratimą.
Dėkoju paminklo autoriams skulptoriui Regimantui Midvikiui ir architektui Vyteniui Mazurkevičiui, akcinei bendrovei "Klaipėdos keliai" už kūrybiškumą ir atsakingumą.
Tik visų prisidėjusių prie pirmosios lietuviškos knygos įamžinimo rūpesčių ir pastangų dėka mes gerai atlikome savo pareigą. Ačiū!
Kiek vėliau, rudenį, Lietuvininkų aikštėje dar pasodinsime ąžuoliuką. Tada čia bus paminklas, "mokyklėlė" ir ąžuolas.
Martynas Mažvydas turbūt pasakytų: tai didieji Išminties, Stiprybės ir Vilties simboliai. Tai, ko labiausiai ir reikia Lietuvai.

KLAIPĖDA, 1997.09.01, Nr. 204
Nuotraukos iš leidinio Martyno Mažvydo paminklas Klaipėdoje. Dokumentai, kalbos, skaičiai, faktai, rėmėjai. Klaipėda,1998.


PaieškaPapildoma informacijaĮ turinį