Inga SAMUOLYTĖ

INTERPRETACIJOS ERDVĖSE

Muzikos akademijos studenčių teatrologių darbai

Įmanomas net ir pats neįtikimiausias režisūrinis šuolis. Nelygu, kiek ir kaip kūrinys maitina režisieriaus vaizduotę arba vaizduotė – kūrinį. Toji apytaka lemia teatrinės raiškos erdvumą, gyvybingumą. Kiekvienas gyvas spektaklis turi savo pulsą tam tikroje erdvėje ir laike. Šį kartą režisieriaus laiko ir erdvės pasirinkimas yra Just. Marcinkevičiaus pjesės "Mažvydas" interpretacijos scenoje pagrindas.

A. Latėnas tarsi įvelka dramaturgo kūrinį į sovietmečio rūbą, sujungdamas Mažvydo ir sovietinius laikus. Toji jungtis sąlygoja spektaklio dvilypę stilistiką, pagrįstą realaus ir sąlygiško veiksmo apykaita. Jau spektaklio pradžioje reali ir kartu simboliška situacija: apytamsės erdvės centre – sustingę žmonės; daugumos veidai atgręžti į bevaizdį televizoriaus ekraną – tą "kiaulės pūslę", skleidžiančią rusiškus žodžius. Lietuvybės blokados įvaizdis spektaklyje bus nuolat plečiamas. Itin svarbi (tarsi spektaklio įvadas) tolesnė režisieriaus siūloma veiksmo eiga: A. Latėno personažas atneša knygų, jaunimas pradeda skaityti Just. Marcinkevičiaus pjesę "Mažvydas" ir tarsi žaisdamas įsitraukia į skaitomo kūrinio erdvę. Atsiranda spektaklio ir personažų daugiasluoksniškumas: personažai yra ir sovietmečio, ir kartu Mažvydo laikų žmonės (pvz., V. Tomkus – ir KGB atstovas, ir Vilentas; Deivis Sarapinas – ir to laikmečio jaunimo atstovas, ir špitolninkas, ir Mažvydo sūnėnas, ir sovietų valdžios atskalūnas).

Toji jungtis spektaklyje priartina "Mažvydo" problematiką prie nūdienos, atskleisdama kruvinu žiaurumu paženklintus tų dviejų epochų giminystės ryšius. Tačiau yra scenų, kuriose režisieriaus naudojamas dviejų epochų jungties (sąlygiškos poetiškos ir grubios natūralistinės) principas nėra motyvuotas. Pavyzdžiui, A. Latėno Mažvydo ir V. Mainelytės Benignos scenos. Jos atsiduria tarsi tiktai Mažvydo epochos plotmėje ir yra negyvos, statiškos spektaklio kontekste. V. Mainelytės Benignos parodijinis dramatizmas ir A. Latėno filosofiškai nuskausminta tonacija jų santykius daro netikrus. Yra scenų, užsklęstų vien sovietmečio problemų rate (kai jaunimas pasakoja istorijas iš sovietinės mokyklos gyvenimo ir t.t.). Kadangi jauni aktoriai scenoje kuria gyvybingą, šmaikštų jaunimą, savaime žvilgsnis sutelkiamas į juos. Mažvydo linija tarsi pasitelkiama sovietmečio problemoms išryškinti.

Nelengva "Mažvydo" siužetą išskleisti sovietmečio erdvėje. Ypač tuomet, kada to laikmečio akcentas yra stipriausias spektaklyje. Todėl teatrinės raiškos, taip pat spektaklio struktūros vidinė motyvacija nėra vientiza. Nuolat kyla klausimas: kas vyksta scenoje? Sovietmetis. Jaunuoliai skaito. Jie tarsi vaidina "Mažvydą". Paskui toji žaidimo distancija išnyksta, vėl atsiranda ir taip toliau, tačiau ji nesuponuoja spektaklio struktūros vidinės ašies. Jai atsirasti būtina erdvės kaita laike.

LITERATŪRA IR MENAS, 1997.03.15, Nr. 11