Virginijus SAVUKYNAS

KODĖL  LIETUVIAI SKAITO KNYGAS?

Umberto Eco savo knygoje “Fuko švytuoklė” ne be ironijos apibūdina knygų leidėją Garamondą, kurio leidžiamos knygos buvo reikalingos tik jų autoriams. Kad gautų pelną, jo leidyklai nereikėjo skaitytojų. Panaši buvo ir daugelio mūsų leidyklų, gyvenusių iš įvairių fondų paramos, padėtis, tačiau dabar galima sakyti, kad sunkieji laikai jau pergyventi. Šiandien knygos leidžiamos ne vien tik tam, kad būtų išleistos, - jos jau perkamos.

Tai liudija jų gausa. Leidyklos išmoko gražiai leisti knygas. Tik mūsų knygynai dar nėra pritaikyti pardavinėti tokią didelę knygų įvairovę, nebent naujasis “Vagos” knygynas atitinka šias funkcijas. O visi kiti dar tebegyvena sovietiniais standartais. Anksčiau buvo leidžiama mažai pavadinimų knygų, bet dideliu tiražu, o dabar situacija apsivertė: leidžiama daug įvairių knygų, bet mažu tiražu. Išpirkti 10 tūkstančių knygos egzempliorių rodo ją esant bestselerį.

Šiandien, kaip rodo jau ne vien tik “Tyto albos” leidyklos patirtis, tokių knygų pasitaiko vis daugiau. Taip yra tikrai ne todėl, kad pradėjo leisti geresnes knygas. Tokių buvo ir anksčiau.

Tad kodėl gi lietuviai vėl pradeda pirkti knygas? Tikriausiai jas perka ne vien tam, kad užpildytų tuščias lentynas ir taip paįvairintų buto interjerą. Reikia manyti, kad jas ir skaito. Tačiau kodėl?

Galima banaliai sakyti, jog lietuviai truputį praturtėjo ir turi daugiau pinigų knygoms pirkti. Be abejo, finansinė pusė labai svarbi, tačiau ji nepakankama atsakyti mūsų iškeltam klausimui.

Juk šiandien vidutinis lietuvis savo laisvalaikį gali užpildyti daugybe kitų pramogų. Yra daugybė kavinių bei barų, iš kurių gali pasirinkti vieną mėgstamiausią ir ten leisti savo vakarėlius. Kone kiekvieną savaitgalį atvažiuoja pasenusios ir dar nespėjusios pasenti Vakarų popso ir roko žvaigždės – kartais net po kelias iš karto. Kodėl nenueinama ten, o liekama su knyga? Pagaliau mus pasiekė ir Internetas, į kurio begalinius puslapius įsipainiojus galima greitai praleisti savo visą trumpą gyvenimėlį.

Sovietmečiu viso to nebuvo. Todėl ir skaitėme knygas – ar tik apsimetėme skaitą. Nebuvo per daug ką daryti – o ir bet koks užsiėmimas, netelpantis į komjaunuoliškos veiklos rėmus, buvo labai jau įtartinas.

Dabar yra ką veikti, tačiau lietuviai vėl pradeda skaityti – ir kaip tik skaityti tuo metu, kada atsiranda vis daugiau kitų pramogų.

Vadinasi, knyga, nepaisant visų pesimistų, dar reikalinga žmogui. Tad kur knygos galia?

Ieškodami atsakymo, turime žvilgtelėti į knygos istoriją.

Knyga galėjo atsirasti su raštu. O užrašytos mintys jau skiriasi nuo žodžiu perduodamos išminties. Skiriasi visų pirma tuo, kad žodžiu perduodamas mokymas jau savaime numato tam tikrą kolektyvą (tegu ir mažą – susidedantį iš dviejų asmenų). Žodis visada yra tik čia ir dabar. Jo negali išgirsti būdamas vienas. Todėl kalbėjimasis, keitimasis žodžiais reiškia, jog naujai gimstančias idėjas kuria visi pokalbio dalyviai, netgi tie, kurie tyli. Todėl neatsitiktinai įvairios slaptos draugijos labiau pasitiki žodžiu, o ne raštu. Tai stiprina draugiją, daro ją uždarą, o kartu ir patvarią. Tai žinojo ne tik XIX a. romantiškai nusiteikę jaunuoliai, kūrę begales slaptų organizacijų (mums artimiausios filomatų ir filaretų, kur dalyvavo ir Adomas Mickevičius), bet ir senoliai: druidų, senovės keltų žynių, kastos paslaptys taip ir neįmintos – žodis buvo labiau vertinamas už raidę.

Tuo tarpu knyga atveria kitą perspektyvą. Bendruomenės jau nebereikia. Galima ir vienam paimti papirusą, manuskriptą ir jį skaityti, studijuoti. Knygoje užfiksuotos mintys yra nepavaldžios laikui: jos gali išlikti ir būti atrastos po daugelio metų ir įvairiose vietose. O atrasti jas galima ir vienam. Nesigilinsim, ar tai yra gerai, ar blogai. Platonas, kaip žinome, Sokrato lūpomis suniekino užrašytą žodį kaip negyvą, kurio negalima nei paklausti, nei su juo pasiginčyti. Tačiau jau dabar galime konstatuoti vieną svarbų dalyką. Knygos skaitymas nurodo tam tikrą individualumą. Skaitydamas atsitveri nuo pasaulio ir susikuri savo niekam nepavaldžią erdvę. Bendravimas su knyga yra tik tavo vieno. Vėliau galima pasidalyti savo įspūdžiais, patirtais perskaičius įdomią knygą. Tačiau tai jau yra nebe knygos skaitymas. Knyga nėra vien tik paprastas informacijos šaltinis, vien tik žinių sankaupa. Jeigu būtų taip, tai kompiuteriai seniai būtų nukonkuravę knygas, nespėjus jų nė apraudoti. Juk skaitymas nėra vien tik paprastas žinių įsigijimas. Dažnai gali pasakyti, jog knyga “perskaito” žmogų, o ne jis knygą. Skaitydami mes patikriname savo patirtį, ją pakoreguojame, perstruktūruojame. Ir tai padarome vieni su knyga. Mes išlaikome savo autonomiškumą, neleisdami kitiems įsiveržti į savo vidų.

Be abejo, čia mes tik formuluojame du idealius tipus. Tikrovėje viskas buvo kur kas sudėtingiau. Juk galima pateikti daugybę pavyzdžių, kada knygos būdavo skaitomos garsiai susirinkusiai kompanijai. Taigi raštas vėl įtraukiamas į žodinės tradicijos logikas. Juk ir mūsų pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo Katekizmas – irgi yra orientuota į žodinę tradiciją. Prakalboje sakoma, kad čia pateikiamas tiesas ūkininkai garsiai skaitytų savo šeimynai. Tačiau akivaizdu, jog knyga gali teikti kitas galimybes, apie kurias truputį jau kalbėta.

Taigi galima manyti, jog tokioje situacijoje, kada žmonės trokšta savęs kaip savarankiškos būtybės suvokimo, knygos poreikis bus didelis (čia visai neatsitiktinai iškyla judėjiška tradicija, įtvirtinusi individualų santykį su Dievu; o ji, kaip žinome, buvo fiksuojama raštu). Kaip tik tokia situacija ir iškyla kartu su naujaisiais laikais, o būtent – XVII – XVIII amžiuose, įtvirtinusiuose individualaus ir nepakartojamo “Aš” sampratą. Tada atsiranda individo kaip socialinio atomo samprata. Tai buvo atsakas į suirusią tradicinę viduramžišką kultūrą. Jau suvokiama, jog materialusis pasaulis neturi protingumo prado, neturi ir tikslo, tad žmogaus moralinė pareiga – būti ta proto dalele pasaulyje, sukurti istorijos kryptingumą. Kitaip tariant, iš chaoso stengtis daryti tvarką. Ir tai kiekvieno individo pareiga. Tai galima sieti tiek su Reformacijos, tiek su Renesanso įtaka, tačiau tai šiuo atveju nesvarbu. Jeigu mūsų hipotezės yra teisingos, būtent tuo laiku turėjo prasidėti Knygos epocha. Nuo tada knyga turėjo tapti preke, kuri yra reikalinga daugeliui žmonių, ne vien tik rašto srities profesionalams. Ką gi rodo duomenys? – juk be jų mūsų svarstymai tėra tik pilstymas iš tuščio į kiaurą. Europoje būtent šiuo laikotarpiu iškyla knygų bumas. Pirmiausia, aišku, tai prasideda Prancūzijoje, o vėliau paplinta ir po kitas Europos šalis. Atidžiau galime pasekti knygų raidą Lietuvoje.

XVI amžiuje buvo išleistos 34 lietuviškos knygos, XVII a. – 58, o jau XVIII a. jų buvo 304. Be abejo, čia galima sakyti, jog tai lėmė Apšvietos epochos ideologija, siekusi panaikinti neraštingumą. Tačiau iš kur ji ateina, jei ne iš naujos žmogaus sampratos, kuri teigia, kad neraštingas žmogus negali savęs visiškai išreikšti bei suvokti.

1775 metais Lietuvos-Lenkijos valstybėje buvo įkurtas Edukacinės komisijos padalinys – Vadovėlių rengimo draugija. Jos įkūrimas žymėjo tam tikrus mentaliteto postūmius. Lig tol visa mokymo sistema rėmėsi žodine tradicija: mokytojas vaikščiodavo po klasę ir diktuodavo. Todėl ir buvo mažai rašoma vadovėlių – pasitenkinta senų perleidimu. Tuo tarpu ši Komisija užsibrėžė leisti įvairius vadovėlius, tuo akcentuodama individualų darbą su knyga. Iš čia ir kilo tas didžiulis knygų leidybos šuolis.

Nedauginsime pavyzdžių iš istorijos, nes savo klausimą mes formuluojame apie dabartį. Tačiau ar tai neleidžia mums manyti, kad būtent individualumo, autonomiškumo poreikis ir skatina skaityti knygas. Tikriausiai ir sovietmečiu knygų skaitymas buvo vienas iš būdų išsaugoti savo neliečiamumą, autonomiškumą totalitarizmo sąlygomis, kada asmeninį gyvenimą buvo siekiama beatodairiškai kontroliuoti. Knyga vis dar padeda susivokti savyje. O šiandien tai vis dar svarbu.

Tad galime manyti, kad lietuviai vis dar yra individualistai, kad žmogaus samprata, susiformavusi naujaisiais laikais, vis dar gyvybinga. Kol bus noras suvokti save kaip atskirybę supančiame pasaulyje, kol manasis “Aš” bus bet kokių pasirinkimų atskaitos taškas, tol, galima manyti, knyga išliks.

Būtent todėl po visų socialinių, politinių sukrėtimų knyga vėl darosi reikalinga.

ŠIAURĖS ATĖNAI, Nr. 25, 1998 06 27