Benediktas JANUŠEVIČIUS

RAŠTIJOS IR TAUTOSAKOS SĄVEIKA LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE

Gruodžio 5 – 6 dienomis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyko mokslinė konferencija “Senosios raštijos ir tautosakos sąveika: kultūrinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patirtis”. Be Lietuvos mokslininkų, joje dalyvavo ir istorikų, filologų bei folkloristų iš Latvijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Vokietijos.

Konferenciją pradėjo Leonardas Sauka. Jis pasveikino dalyvius ir apibūdino konferencijos kryptį, pažymėjo temos ryšį su šiemet minimu pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejumi. “Šiandien, kai klasikiniai tautosakos žanrai baigia sunykti, kai literatūra yra pasukusi į kraštutinį individualizmą, o literatūros ir tautosakos santykis tapo utilitarus, labai įdomu pažvelgti į tuos laikus, kai takoskyra tarp tautosakos ir literatūros buvo nedidelė”,– kalbėjo L. Sauka.

Pirmasis pranešimą “XIII – XV amžių Lietuvos kiriliškoji raštija ir Martyno Mažvydo “Katekizmas” padarė svečias iš Maskvos Jurijus Labincevas. Mokslininkas pirmiausia pabrėžė, kad XIII – XV a. LDK raštija buvo kuriama kirilica, o nemaža dalis lietuvių išpažino stačiatikybę. Apie penkiasdešimt lietuvių kunigaikščių buvę stačiatikiai. Kai kurie iš jų (pavyzdžiui, Daumantas) net paskelbti šventaisiais. Stačiatikybės aplinkoje augo ir būsimasis Lenkijos karalius Jogaila (jo motina – Tverės kunigaikštytė Jolijona). Tai liudija ir Krokuvoje išlikusios freskos su kirilicos tekstais, kurie iki šiol dar mažai tyrinėti. J. Labincevas atkreipė dėmesį, kad lietuviai ne tik vartojo kirilicos rašmenis kanceliarijoje, bet ir patys kūrė, turtino raštiją vadinamąja rusų kalba. Taigi pranešėjas aptarė tą kultūrinę terpę, į kurią atkeliavo Martyno Mažvydo “Katekizmas”, pasak mokslininko, buvęs iš esmės liaudiško pobūdžio ir davęs pradžią visiškai naujam ne tik lietuvių, bet ir visos LDK kultūrinio vystymosi etapui.

<...>Pirmąją konferencijos dieną buvo nagrinėjami mitologijos bei tautosakos klausimai, tai antrąją – daugiau dėmesio skirta istorijos problemoms. Henrykas Wysneris (Varšuva) aptarė protestantų bažnyčios poveikį katalikams bei lietuvių raštijai, o Vytautas Berenis – “LDK kultūros paveldo problemą lietuvių nacionalinio judėjimo ideologijoje (XIX a. pab.– XX a. pr.)”.

<...>

Konferenciją užbaigė Darius Kuolys, apibendrinęs kalbėtojų mintis.

Gruodžio šeštąją Napolenas Kitkauskas supažindino konferencijos dalyvius su Vilniaus pilių bei Katedros tyrinėjimais.

LITERATŪRA IR MENAS, 1997.12.13