SENOJI LIETUVOS KNYGA XVI – XVIIa.

Parodos autorė ir katalogo sudarytoja Alma Braziūnienė
Redakcinė kolegija : Birutė Butkevičienė (pirm.), Prof., habil. dr. Domas Kaunas, Irena Krivienė
Dailininkas Eugenijus Karpavičius
Katalogo leidimą finansavo  Pirmosios lietuviškos knygos 450 metu sukakties minėjimo valstybinė komisija

©Vilniaus universiteto biblioteka, 1997
©Baltos lankos, 1997

P r a t a r m ė

Paroda “Senoji Lietuvos knyga. XVI – XVIII a.” skirta Pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo Katekizmo, išleisto Karaliaučiuje 1547 metais, 450-osioms metinėms. Lietuvoje šiai datai paminėti yra parengta valstybinė programa. Ją vykdo Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinta valstybinė komisija. Programoje – M. Mažvydo atminimo įamžinimo darbai, jubiliejiniai renginiai, speciali leidybos programa, apimanti mažvydianą, XV – XVIII amžiaus raštijos paminklų ir jų tyrinėjimų publikavimą, parodas ir kt.

Šį garbingą jubiliejų švenčia ne vien Lietuva: jis įrašytas į UNESCO minėtinų datų sąrašą. 1997-aisiais jau įvyko jubiliejaus minėjimai Prahoje, Torunėje (Lenkija), Kongreso bibliotekoje Vašingtone ir kitur. Ši paroda – vienas iš tarptautinių renginių.

Parodoje stengtasi per knygą atskleisti senąjį XVI – XVIII a. Lietuvos kultūros tarpsnį. Vilniaus universiteto bibliotekoje sukaupti kultūros turtai leidžia tai padaryti. Mat Vilniaus universitetas ir jo biblioteka, įkurta 1570 metais, nuo pat savo egzistavimo pradžios buvo ne tik Vilniaus, bet apskritai Lietuvos ir aplinkinių kraštų kultūros centras. Čia būrėsi intelektualai, iš čia sklido mokslo idėjos. Čia, Vilniuje, kryžiavosi lietuvių, slavų, žydų, germanų kultūros. Ir universitetas, ir jo biblioteka nuėjo tokį patį istorijos kelią, kaip ir visa mūsų valstybė: pakilimo aukštumas ir istorijos vingius: karus, gaisrus, grobimus. Biblioteka smarkiai nukentėjo per Vilniaus gaisrus 1613, 1737 ir 1748 metais, per XVII amžiaus vidurio karus, o ypač, kai Rusijos valdžia 1832 m. Vilniaus universitetą uždarė, o biblioteką išsklaidė po įvairius Rusijos miestus (Peterburgą, Kijevą, Charkovą). Dalį senųjų Vilniaus universiteto bibliotekos turtų jau mūsų laikais, šeštajame šio amžiaus dešimtmetyje, pavyko susigrąžinti.

Dabar Vilniaus universiteto bibliotekoje yra sukaupta daugiau kaip 5 milijonai leidinių. Iš jų senųjų, XVI – XVIII a. leidinių, – apie 180 tūkstančių, per 200 tūkstančių rankraščių, apie 8 tūkstančius senųjų graviūrių. Šis kultūros paveldas svarbus ne vien tik Lietuvai, bet ir visai Europai, ypač Rytų ir Vidurio. Jis yra integrali XVI – XVIII a. Europos kultūros dalis.

Parodoje “Senoji Lietuvos knyga. XVI – XVIII a.” stengtasi atskleisti spausdintų knygų atsiradimo Lietuvoje prielaidas, apžvelgti lietuviškų knygų spausdinimo pradžią Mažojoje Lietuvoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, parodyti jų raidą. Mėginta pristatyti Lietuvos spaustuves ir spausdintų knygų teminę įvairovę, meninį apipavidalinimą bei įrišimus. Stengtasi eksponuoti iškiliausius, o drauge – ir pačius tipiškiausius leidinius. Tuo pat metu rodomos ir tos Lietuvos knygos, kurios spausdintos ne Lietuvoje, o kituose Europos miestuose, bet parengtos Lietuvos intelektualų.

Kaip minėta, beveik visi parodos eksponatai (ir originalai, ir reprodukcijos) – vien iš Vilniaus universiteto bibliotekos. Todėl ne visada pasiekta visiško temos išsamumo: rodoma tai, kas parodos rengėjams šiuo metu buvo prieinama. Kiek įmanoma, stengtasi laikytis chronologinio principo. Aptariant Lietuvos knygų tematiką, vienos ar kitos knygos priskyrimas kuriai nors mokslo šakai yra sąlyginis. Kataloge terminas knyga vartojamas plačiąja prasme. Juo įvardijamas ne vien leidinio tipas. Šis terminas vartojamas aptariant ir periodinius leidinius, ir kalendorius. Kiekvieno aprašo pabaigoje duodamas leidinio Vilniaus universiteto bibliotekoje šifras.

Asmenvardžiai kataloge stengtasi pateikti tokia forma, kokia yra knygos originale. Išimtys yra lietuviškai rašę bei tie Lietuvos valstybės, mokslo ir kultūros veikėjai, kurių pavardžių lietuviškos formos seniai tradiciškai įsitvirtinusios (pvz., Radvilos, Žygimantas Liauksminas, Kazimieras Semenavičius ir kt.). Kitais atvejais lygiagrečiai pateikiamos abi asmenvardžio formos (sulietuvinta ir originali).

Sudarant literatūros sąrašą, buvo apsiribota tik pagrindiniais, svariausiais leidiniais, turint omeny, jog tai – knygos istorijos paroda; ji orientuota į užsienio žiūrovą bei skaitytoją.

Ši paroda ir katalogas – visų Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus darbuotjų didelio darbo vaisius, bet ypač esu dėkinga Astai Krakytei, parengusiai skyrių “Spaustuvės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje”, Sondrai Spiečiūtei, surinkusiai tekstą kompiuteriu, Virginijai Galvanauskaitei, atlikusiai daug organizacinių parodos darbų. taip pat nuoširdžiai ačiū gerbiamiems recenzentams – dr. Eugenijai Ulčinaitei, dr. Sigitui Narbutui, habil. dr. Domui Kaunui – už vertingas pastabas ir patarimus.

Nuotraukose (iš viršaus į apačią):

1. Agenda, sive Exequiale..., 1499. Pirmoji spaudinta Lietuvos knyga, parengta Vilniaus kanauninko Martyno.
2. Budaeus, Guliemus. De transitu hellenismi ad christanismum... Parissiis: Rob. Stefanus, 1535, 132 p. (Knyga iš Žygimanto Augusto bibliotekos, įrišta Vilniaus knygrišių cecho meistrų)

Alma BRAZIŪNIENĖ 

Išsamiau apie parodą