Irena KUBILIENĖ

PIRMOSIOS LIETUVIŠKOS KNYGOS ŠVIESA

Nežinau, kam didesnis apsilankymo džiaugsmas – iš Didžiosios Lietuvos atvykstančiam žmogui į Mažvydo knygos žemę, ar tos žemės lietuviui, sulaukusiam gentainių iš Tėvynės. Tik ašaros suspindusios ne vieno akyse, kai Klaipėdos Vorusnės ansamblis pragydo Ragainėje prie buvusios Mažvydo katedros pamatų, kai Vilniaus Arkikatedros giedoriai užtraukė giesmę apie ąžuolą. Pilna koplytėlė pasipuošusių vietos lietuvių, visus pašalius apstojusių, – tokio didelio laukimo būta! Ak, ta Mažvydo katedra, laiko skriausta, virtusi baldų parduotuve, butais, o dabar pro centrinius vartus priimanti pravoslavų tikėjimo žmones, pro kitas duris pakviečianti į kuklią katalikų koplytėlę,– Ji mūsų visų širdyse visiems laikams... Kaip ir dera šventoriuje, lyg po pamaldų pasilikę žmonės aptaria savo gyvenimą, taip ir tą liepos 18 dieną vos betelpanti minia klausėsi giesmių ir žodžių apie savo Pirmąją lietuvišką knygą. Kas Mažvydą širdimi išgiedojo, o kas padirbino gražų kryžių ir atvežė į Ragainę koplytėlei pagerbti.

Kai mačiau sugrubusias knygnešio Adolfo Bušausko rankas, išdidžiai laikančias savo darbo kryžių, galvojau, kad visaip galima Tėvynę mylėti: ir kryžių skobiant, ir knygą dalinant, ir kasdienį darbą sąžiningai dirbant... Būtume dar bendravę, bet mūsų laukė ilga darbo diena Karaliaučiuje – konferencija, skirta Mažvydui, Šv. Mišios ir koncertas katalikų parapijos bažnyčioje. Dviem autobusais iš Vilniaus į šventę važiavo Valstybinės komisijos Mažvydo knygai minėti nariai, vadovaujami prof. Domo Kauno, važiavo pilnutėlis autobusas giesmininkų – Vilniaus Arkikatedros ir Vilniaus rajono mokytojų jungtinis choras.

Palikome Ragainę ir jos istorinės pilies griuvėsius, beveik užstotus gyvenamųjų namų. O Mažvydo laikų Katedrą išsivežėme širdyse...

Pro "Aušrą" išleidusios buvusios spaustuvės vietą, pro Tilžę, senąjį Luizos tiltą, pro Vydūno namą, pro knygnešių žingsnius menančias stotis – į Karaliaučių...

Važiuodami į anų, Mažvydo, laikų kraštą, niekaip negalėjome prisiversti istorines vietas vadinti dabartiniais vardais. Tačiau mūsų konferencijos vertėja, vietinė lietuvė, rūpestingai vietovardžius ir sąvokas vertė į dabartinę kalbą – Mažosios Lietuvos sąvoka čia nepriimtina. Ir vis dėlto džiugu, kad didelę bažnyčios salę užpildė vietiniai lietuviai (suskaičiavau, daugiau nei 100!), kad į konferenciją atėjo vietos vadovai ir kraštotyrininkai. Vienas jų, aktyvus dar pojaunis žmogus, sėdintis šalia, atidžiai klausėsi vertimo, tikslinosi, kas yra Zauerveino parašytas himnas "Lietuviais esame mes gimę", rodė savo parašytus straipsnius apie šią žemę ir jos istoriją. Tai gerai, tegul džiaugiasi, tegul žino, kad ne į tuščią vietą atėję, į kraštą, turintį tokią didžiulę istoriją... Varčiau jo straipsnius apie mūsų raštijos vyrus ir nežinojau, ar džiaugtis ar verkti. Straipsniai apie Kulviecą, Rapagelian, Mosvid – ar atpažįstate Kulvietį, Rapalionį, Mažvydą? Autoriui priimtinesnės lotyniškosios šių pavardžių formos, gal taip jiems lengvai įsiminti? Dabar šis kraštotyrininkas rašo straipsnį apie Mažvydo giminaitį Vilentą, o konferencijoje kalbėjo apie spaustuvininką Hansą Weinreichą, išleidusį Mažvydo katekizmą.

Matyt, visų širdys buvo kupinos gerų ketinimų, kad ir pranešėjai, ir giesmininkai atliko savo parengtą programą iki pat pabaigos, nors ji tęsėsi bene keturias valandas. Kantriai sėdėjo vietiniai lietuviai, sėdėjo daugybė kunigų, atvykusių iš Didžiosios Lietuvos ir iš svetur. Visi laukė Šventų Mišių, taip iškilmingai laikomų Amerikos svečio, Pasaulio lietuvių arkivyskupo P. Baltakio, kunigo Anupro Gauronsko ir kitų. Galingai aidėjo choras, o širdyje buvo gera. Kaip būna gera pasidalinus duona su išalkusiu... Pasidalinome knyga ir jos šviesa. Jeigu kas nors Ragainės bibliotekoje ar Karaliaučiaus mokykloje paims į rankas vieną iš atvežtų knygų, atsivers "Knygnešio" dvitomį, bus keleriopas džiaugsmas. Tada, rodosi, ir Lietuva bus didesnė.

Kalbinau ne vieną vietinį lietuvį, jau nebejauną, nes jauniems kiti rūpesčiai. Jie į susitikimus nelabai ateina. O motinos dejuoja, kad sunku vaikus mokyti lietuviškai, nes gyventi tenka čia, ne lietuviškai kalbančioje aplinkoje. Tokia, matyt, išeivijos ir už oficialių šalies sienų gyvenančių žmonių dalia – glaustis prie savųjų šaknų, bet kartu ir stiebtis į tą aplinką, kurioje privalai gyventi, kurios kalba tenka viešai kalbėti.

Bet Motinos, mielosios Motinos, Mažvydo knygos šviesa ragina jus padovanoti savo vaikams patį saldžiausią obuolį nuo pasaulio kalbų medžio – savo Tėvynės kalbą. Visi išprusę žmonės moka ne vieną kalbą, bet pirmiausiai ir geriausiai moka savąją. Visur gyvenantys Lietuvos vaikai verti tos dovanos – savo tėvų ir protėvių kalbos.

DONELAIČIO ŽEMĖ. 1997 m. liepa-rugpjūtis, Nr. 7-8
KARALIAUČIAUS KRAŠTO MYLĖTOJŲ LAIKRAŠTIS
Leidžia K. Donelaičio draugija

Minėjimo Karaliaučiaus krašte programa