Vytautas KALTENIS

AMŽINI LIETUVYBĖS ĄŽUOLAI

Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos 75-mečiui

<...> 1992 m. gegužės 30 d. Vilniuje buvo susirinkę išeivijos ir Mažosios Lietuvos visuomeninių organizacijų atstovai. Priimta Vilniaus deklaracija, kurioje pripažįstamas 1918 m. lapkričio 30 d. Prūsų Lietuvos Tautinės Tarybos aktas, pasirašytas Tilžėje, 1946 m. lapkričio 6 d. Fuldos (Vokietija) konferencijų deklaracija, vėlesnių JAV, Kanadoje, Australijoje konferencijų dokumentai.

Vilniaus deklaracija adresuota Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos vyriausybėms, kad šios labiau rūpintųsi baltų teritorijų istoriniu tęstinumu. Išreiškiamas susirūpinimas dėl Mažosios Lietuvos gyventojų genocido, besitęsiančio nuo 1944 m. spalio, bei Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo. Dėl šio krašto senųjų vandenvardžių ir vietovardžių kreipiamasi į Lietuvos Susisiekimo ir Ryšių ministerijas, spaudą, visuomenines organizacijas.

Beje, Rusijos Dūma neseniai uždraudė atkurti senuosius vietovardžius. Po to, kai Europos Tarybai buvo pateikta tai skatinanti rezoliucija, rusai priėmė kontrrezoliuciją, uždraudusią srities administracijai grąžinti vietovardžius.

Lietuva privalėtų drąsiau kalbėti, kad reikia apsaugoti ir atgaivinti šio krašto autochtonų lietuvių ir prūsų kultūros paveldą. Pasak Lietuvos politiko Česlovo Stankevičiaus, "nuostata, kad Lietuvos valstybė nekelia teritorinių pretenzijų į Karaliaučiaus kraštą, dar nereiškia, kad ji šiam kraštui neturi etninių interesų. Jai rūpi, kad būtų apsaugotas ir atgaivintas lietuvininkų ir prūsų kultūros paveldas, pripažintos lietuvininkų ir lietuvių teisės grįžti į protėvių žemę, laisvai joje įsikurti, gyventi ir sudaryti savo bendruomenę, naudotis savo tautinėmis teisėmis, kokias turi rusai Lietuvoje"( Dr. Nastazija Kairiūkštytė, "Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas", V., 1996. p. 71). <...>

VORUTA, 1997.12.0 6 - 12 d., Nr. 46