M. Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejaus emblema

LIETUVIŲ KULTŪROS INSTITUTO VOKIETIJOJE XVII SUVAŽIAVIMAS

Į turinįPapildoma informacijaPaieška


Septynioliktasis Lietuvių kultūros instituto suvažiavimas įvyko 1997 m. rugsėjo 26 – 28 d. Anabergo pilyje, Bonoje. Suvažiavimas, kurio bendroji tema buvo “Lietuva, Prūsija ir Pirmoji lietuviška knyga 1547”, buvo surengtas kartu su Lietuvos Respublikos ambasada ir turėjo plačiau supažindinti vokiečių visuomenę su Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejumi.

Suvažiavimas prasidėjo penktadienio vakarą iškilmingu LR ambasadoriaus priėmimu. Po LKI vedėjo Vinco Bartusevičiaus, ambasadoriaus dr. Zenono Namavičiaus ir LR Švietimo ir mokslo ministro prof. Zigmo Zinkevičiaus renginio atidarymo ir sveikinimo žodžių Miunsterio universiteto Tarpdisciplininių baltiškų studijų instituto direktorius prof. dr. Frydrichas Šolcas (Scholz) apžvelgė M. Mažvydo gyventą laikotarpį ir veiklą, jo raštų reikšmę Lietuvai bei jos raštijai. Po paskaitos ambasadorius dalyvius pakvietė prie vaišių stalo. Vakaro metu grojo ir dainavo lietuvių folkloro ansamblis “Kupolė” iš Klaipėdos. Priėmime dalyvavo per 50 nuolatinių suvažiavimo dalyvių ir dar tiek pat kviestų vokiečių bei diplomatinio korpuso svečių.

Suvažiavimo programa buvo tęsiama šeštadienį. Freiburgo universiteto profesorius dr. Hanesas Kėštneris (Hannes Kastner) kalbėjo apie katekizmus ir giesmes ankstyvame reformacijos laikotarpyje bei jų reikšmę mokymui ir švietimui. Katekizmai ir bažnytinės giesmės daug prisidėjo prie protestantizmo plitimo ir įtvirtinimo. Luteris laikėsi nuostatos, jog bažnytinės giesmės turi būti giedamos kiekvieno gimtąja kalba. Jos buvo mėgiamos dėl gero teksto ir melodijos. Dažnai nauji žodžiai buvo pritaikomi jau žinomai melodijai. Naujo tikėjimo tiesos buvo diegiamos vaikams. Katekizmas tais laikais buvo ne vien tikybos, bet apskritai mokyklos vadovėlis.

Antroje paskaitos dalyje prof. Kėštneris apžvelgė tuometinę padėtį Prūsijoje. Ten gyveno įvairių tautybių žmonių: prūsų, lenkų, mozūrų, lietuvių. Jų evangelizacija kunigaikščiui buvo svarbi: naujasis tikėjimas – vienintelis krašto ideologinis pagrindas. Norėdamas išsaugoti šalies vientisumą, jis stengėsi išsaugoti ir vieną tikėjimą – atsparą prieš lenkus, o naujasis tikėjimas turėjo būti skelbiamas gimtąja kalba. Todėl jis rėmė katekizmo leidimą ir lietuvių kalba.

Naujasis Greifsvaldo universiteto Baltistikos instituto direktorius ir šių metų (pirmasis) M. Mažvydo premijos laureatas prof. dr. Jochenas D. Rangė (Jochen D. Range) kalbėjo apie naujos krikščioniškos terminologijos kūrimą XVI amžiaus lietuviškuose kalbos paminkluose. Iliustruodamas pavyzdžiais iš M. Mažvydo ir J. Bretkūno kūrinių atskleidė giesmių ir biblijos vertimo į lietuvių kalbą sunkumus. Naujiems reiškiniams reikėjo rasti naujus pavadinimus, arba esamiems terminams suteikti naują prasmę. Nerandant nieko tinkamo, tekdavo sąvoką skolintis iš svetimos kalbos.

Švietimo ir mokslo ministras prof. Zigmas Zinkevičius kalbėjo apie Mažvydo raštų ištakas. Mažvydo kalba turi ne vieną sluoksnį: pagrindas – žemaičių šnekamoji kalba, nors yra nemažai ir aukštaičių kalbos elementų. Prelegentas apžvelgė seniausių rastų lietuviškų raštų fragmentus. Jo teigimu, tie tekstai yra senesni negu jų užrašymo data. Lietuviškų raštų atsiradimas nesusijęs su kontrareformacija. Jų reikia ieškoti pranciškonų šviečiamoje veikloje. Lietuviškai pradėta rašyti nuo lietuvių susidūrimo su krikščionybe laikų. Jau Mindaugo krikšto metu turėjo būti išversta giesmių ir maldų, nes jokia bažnyčia neapsieina be maldų. Ir Jogaila jokių maldų nevertė. Ne todėl, kad karaliai paprastai to nedaro, bet ir todėl, kad jų jau buvo išverstų. Jų vertimai ne iš lenkų, o greičiausiai iš vokiečių kalbos. Taigi lietuviškos raštijos kalbos ištakų reikia ieškoti 200 metų anksčiau, negu pasirodė pirmoji lietuviška spausdinta knyga.

Istorijos instituto Vilniuje bendradarbė, reformacijos istorijos žinovė dr. Ingė Lukšaitė kalbėjo apie reformacijos laikus Lietuvoje pastebėdama naujos kultūros elementų kilimą. Ji pastebėjo, jog šešis dešimtmečius trukusi įtampa tarp konfesijų teigiamai paveikė kultūros raidą. Su reformacija prasidėjo nuolatinis knygų leidimas, kadangi Lietuvoje reformatai nepasikliovė ginklu ir nenaudojo kariuomenės savo naujam mokslui skleisti. Mažvydas buvo ir katalikiškų knygų leidimo pavyzdys. Tais laikais vyko švietimo reforma, 1579 metais įkurtas Vilniaus universitetas. Prelegentės nuomone, protestantizmas nesukūrė intelektualų sluoksnio, tačiau gerokai šį sluoksnį padidino. Pasikeitė ir dvasininkų luomas, reikėjo mokytų kunigų, kurių daugelis buvo studijavę vakaruose. Prieš reformaciją lietuviai studijuodavo Krokuvoje, po to daugelyje vakarietiškų universitetų, ypač Vokietijos.

Viurcburgo universiteto Vokiečių ir bavarų teisės instituto profesorius Dytmaras Vilovaitas (Dietmar Willoweit) kalbėjo apie protestantizmą ir Žemaitiją konfesijų amžiuje. Konfesionalizmu laikomas reiškinys, kada tam tikros tikėjimo nuostatos suformuluojamos į tikėjimo kanonus ir bandomos išsaugoti nepakitusios. Ši programa dažnai būdavo įgyvendinama valstybės įsikišimu. Lietuvoje ir Lenkijoje veikė kiti principai, nes buvo išlikusi pakantos dvasia, buvo išsilaikiusios kelios šalia viena kitos egzistuojančios bažnytinės sąrangos. Čia galbūt tautinis priklausomumas nulėmė konfesinį priklausomumą.

Reformacijos laiku įvyko lūžis tarp bajorų ir Katalikų bažnyčios, kurio priežastis buvo senas konfliktų šaltinis – bažnytiniai teismai. XVI – XVIII amžiuje matomas protestantizmo plitimas Žemaitijoje. Apie tai galima spręsti iš vizitatorių pranešimų apie bažnyčios žemių atėmimą.

LMA bibliotekos direktorius dr. Juozas Marcinkevičius kalbėjo apie pastangas gelbėti archyvinę medžiagą ir senas knygas Prūsijoje po Antrojo pasaulinio karo. Prelegentas išsamiai nušvietė pokario LMA narių Povilo Pakarklio, Juozo Jurginio, Andriaus Bulotos ir kitų ekspedicijas į Rytprūsius, siekimą išsaugoti vertingą medžiagą. Surinkta medžiaga pateko į LMA biblioteką Vilniuje, maža dalis – į Kauną. Kai kas lietuvių surinkta ir siųsta į Vilnių, pateko į Maskvą. Taip 1946 m. traukiniu siųsti apie 8000 egzempliorių buvo nukreipti į Rusiją, ir jų nebebuvo galima atgauti.

Lietuvoje knygos yra daugiau ar mažiau sukataloguotos ir aprašytos, ateityje norima tų knygų katalogą paskelbti.

Galop kunigas Gotfridas Šnaideris (Gottfried Schneider) iš Bėrfeldės, kuris išmokęs lietuviškai dėsto Klaipėdos universitete Naująjį Testamentą, kalbėjo apie Mažvydo katekizmo teologinius ypatumus. Jo manymu, Mažvydo katekizmas nebuvo Luterio katekizmo vertimas, o kažkas savita: 40 puslapių giesmių neturi joks kitas to laiko katekizmas. Mažvydas turėjo mokėti vokiškai, nes šiaip jis nebūtų galėjęs išversti giesmių. Mažvydo katekizmo teologinė reikšmė dar visai nenagrinėta.

Po paskaitų vyko gyvos diskusijos, o po paskutinės paskaitos buvo apžvelgti iki tol vykę jubiliejinių metų parengimai ir kritiškai įvertintas besibaigiąs suvažiavimas. Nepamiršti reikia ir šeštadienio vakaro, kurio metu Hageno lietuvių chorelis, vadovaujamas Valdo Jelio, atliko Mažvydo giesmes. Paskaitos buvo vokiečių kalba, nes dauguma paskaitininkų buvo vokiečiai, o ir dalyvių buvo nemažai vokiečių mokslininkų.

Paskaitos bus paskelbtos LKI suvažiavimo darbų leidinyje.

Vincas BARTUSEVIČIUS
Lietuvių kultūros instituto Vokietijoje vedėjas

VORUTA, 1997.12.13 – 19, Nr. 47


PaieškaPapildoma informacijaĮ turinį