Justinas MARCINKEVIČIUS

ŽODIS ATIDENGIANT PAMINKLĄ MAŽVYDUI KLAIPĖDOJE

Jubiliejiniai lietuviškosios knygos metai dar nesibaigė, o Mažvydas jau spėjo apvaikščioti, galima sakyti, visą Lietuvą. Jo kelionės maišelis pasirodė esąs neišsenkantis, nes talpina jis ne kokius vienadienius ir menkaverčius blizgučius, bet didžiausius, pagrindinius tautos kūrinius: kalbą ir raštą. Kūrinius, kurie ir patys amžių bėgyje kūrė, ugdė, vienijo, saugojo ir gynė mus, kentėjo ir buvo persekiojami kartu su mumis. Vargu ar yra Europoje tauta, kurios kalba ir raštas būtų tiek nusipelnę savo kraštui ir jo žmonėms, kaip mūsiškė kalba ir mūsiškis raštas. Būtent raštas, t.y. Knyga sukūrė tautą ir žmogų tautoje, ji kuo aktyviausiai dalyvavo (ir dalyvauja) kuriant valstybę ir įtvirtinant demokratiją joje. Štai kam privalome žemai nusilenkti už tai, kad dar esame ir kad lietuviai dar esame, štai ką turėtume apgaubti kasdienine globa ir rūpesčiu, meile ir ištikimybe. Gal nesudrumstų labai šventinės mūsų nuotaikos Mažvydas, šiandien pasakydamas pamokslą ir subardamas mus už neatsakingą, lengvabūdišką, neretai nusikalstamą gimtosios (o dabar jau ir valstybinės) kalbos teritorijos užleidimą ar pardavimą reklamai, vitrinoms bei įvairiems viešiesiems užrašams svetimomis kalbomis. Ko gero ir pats Mažvydas, didžiai mokytas vyras, kalbėjęs ir rašęs lietuviškai, lotyniškai, lenkiškai, vokiškai, skaitęs kanceliarine slavų ir, kaip spėjama, graikų kalbomis, – ko gero ir jis šiandien pasimestų svetimos kalbos apgultuose mūsų miestuose. Net savo pavardės kokiame nors Internete Mažvydas nesugebėtų perskaityti. Padėkime jam, gerieji žmonės – visi, nuo kurių tai priklauso – padėkime Mažvydui rūpindamiesi savo kalba ir savo raštu. Būtent taip jis padėjo mums prieš 450 metų. Lietuvių rašto tėvo pavardė tarptautiniam vartojimui turi būti pateikiama lietuviška.

Antrąją savo pamokslo dalį Mažvydas pasakytų žvelgdamas į mūsų dienų socialinę, politinę ir buitinę tikrovę, rūsčiai peikdamas pragaištingas pykčio, godumo, pavydo ir kitokio visuomenės susiskaldymo metastazes. "Hei wešpatis wisaky, ant žmaniu susimilkiet", – šauktų jis savo Knygos žodžiais. Kaip koks apaštalas, išaukštintų Mažvydas meilę, gerumą, savitarpio supratimą ir, atsivertęs savo Knygą, perskaitytų: "Bo kursai mil kita, zakana išpilde". Jau 450 metų jis kartoja ir kartoja savo Katekizmo paprastus žodžius "Malane artimam pikta nedara." Pamėginkime išmokti juos, pamėginkime pagal juos gyventi,– sako Mažvydas, užbaigdamas šiandieninį savo pamokslą.

Kas lieka mums? Mums lieka pabrėžti jungiančią, vienijančią jo Knygos galią, suvokti ir atskleisti bendranacionalinę, visiems priklausančią jos vertę. Ačiū Dievui, kad nesidalinam dar Trakų pilies ar Gedimino kalno, kad neprivatizuojam dar Nemuno, Puntuko ar Mažvydo Katekizmo, kad esame visi turtingi šiais simboliais, kad jie padeda mums susikalbėti, suprasti, o gal net ir pamilti vienas kitą – juk pirmoji mūsų knyga ateina iš meilės, iš žmogaus dvasios pastangų, jos ieškojimų, siekių ir nušvitimų. Ji kyla iš mūsų istorijos ir mūsų kalbos, iš papročių ir tikėjimų, iš krikščioniškosios tradicijos. Visi esame savo knygos namai, ir nuo mūsų priklauso, kur ją padėsim: į kampą numesim ar užstalėje garbingai pasodinsim. Originaliajai lietuviškai knygai dabar nelengva, ji paversta preke, o nuo prekystalio ją nustumia įžūlesnės, agresyvesnės, apsinuoginusios knygos. Apsinuoginusios prieš smurtą, prievartą, seksą, fizinį ir dvasinį iškrypimą. Šiandien klesti knyga be jokių vertybinių orientacijų. Belieka tik atsidusti: kokie mes, tokios ir mūsų knygos, kokios mūsų knygos, tokie ir mes.

Bet štai Mažvydas –. didysis mūsų Rašto riteris – peržygiavęs visą Lietuvą, priėjo šiandien Baltijos jūrą, apžvelgė tą neaprėpiamą Dievo galybę,– ir sustojo čia tartum švyturys lietuvybei ir tikėjimui, gerumui ir meilei, savitarpio supratimui ir žmogiškumui. Čia, kaip matote, atsivertė jis savo Knygą ir 58-jame jos puslapyje perskaitė šiuos giesmės žodžius:

Nog nepagadu ijr weiu
Saugak sąnčius (t.y. esančius) ant wandeniu.

Nuostabu, kad Pirmoji mūsų knyga savo dvasios rūpesčiu apglėbė ne tik Žemę, bet ir jūrą, ir tuos kurie ant jos vandenų dirba:

Saugak sąnčius ant wandeniu.

Kurgi kitur pritinka ištarti ar sugiedoti šiuos žodžius, jeigu ne Klaipėdoje?

Mažvydas tai ir daro.

Pritarkime Jam.

KLAIPĖDA, 1997.09.02