1547 M. Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejaus emblema 1997

Vytauto LANDSBERGIO

Kalba Pirmosios lietuviškos knygos 450 metinių minėjime

Operos ir baleto teatre, Vilnius, 1997 m. sausio 8 d.

Į turinįPapildoma informacijaPaieška


450 metų pirmajai lietuviškai knygai – tai proga pasidžiaugti reikšmingais leidiniais ir gražiais renginiais, o sykiu ir proga susikaupti, pamąstyti. Ką reiškia knyga tautai, valstybei, daugiatautei žmonijos civilizacijai? Ką reiškė pirmoji knyga mūsų tautai – ir tuo, kad ji lietuviška, beveik visa – tik lietuvių kalba, ir ką ji reiškė pagal savo nuostabų daugialypį turinį?

Bet kuri knyga yra sukurta naujovė, o sykiu ir įvairių, jau prieš ją buvusių, dalykų telkinys ir atspindys. Knygose kaupiama ir perteikiama žmonių bendrijos ir visos žmonijos žinija bei išmintis. Knyga tampa tautos raštija ir dvasios tęstinumu, ir čia vėlgi paskata reikštis naujai kūrybai.

Martynas Mažvydas suvokė savo darbo ypatingumą, net ir tautinę kultūrinę reikšmę: išeina lietuviška knyga! Pabaigęs Katekizmą, jis prideda lyg ir post scriptum “Skaitytojop”:

“Brolau mielasis, skaitydams tatai žinosi,
Jog tasai liežuvis dabar reiškiasi”.

Ir eiliuotoje įžangoje džiaugsmingai skelbiama:

“Ko tėvai niekada neregėjo,
Nūn šitai viss jūsump atėjo!”

Juolab jis suvokė abipusę knygos vertę pagal skelbiamą turinį ir jam suteiktą pavidalą. Štai Kristaus mokslas ir mano darbas, tiesiai sako Martynas Mažvydas pagrindinės knygos dalies, Katekizmo pabaigoje. Tai jo priminimas skaitytojams, dar ir Jėzaus Kristaus vardu pagraudenant:

“ Prašau aš jus, Lietuvinikus ir Žemaičius, milosius bralius ir seseris, ... idant tą trumpą makslą išmaktumėt, ... a šitą mana darbą ir prakaitą už ger preimtumbėt, prašau”.

Mažvydas išties būtų galėjęs didžiuotis savo gerai apgalvotu, nuosekliu autoriaus ir sudarytojo darbu. Peržvelkime ir daug ką suprasime. Jo knyga sistemiška, galima sakyti, iš keturių dalių. Įžanginė probleminė dalis – apie darbo paskirtį – tai dedikacija Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei, lotyniškas raginimas ir išaiškinimas Lietuvos dvasininkams, ir garsioji lietuviška eiliuota įžanga skaitytojams, neva “pačios knygelės” šneka “Lietuvinikump ir Žemaičiump”.

Po to eina tikrai trumpas arba, kaip Mažvydas sako, “pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti”; iš viso keturi puslapiai ir “gals to maksla”. Šį elementorių sudaro raidynas, “balsinių, dvibalsinių ir sąbalsinių” išaiškinimas, skiemenų sudarymas ir baigiamasis didaktinis perspėjimas: “Išmintygas mokytojs bernelio daugiu silabizatūros teneapsunkin. Bet skaityti tur juo veikiaus mokyti”.

Iš ko mokyti? – šioje vietoje lyg priderėtų toks praktiškas klausimas.

Be abejo, iš skaitinių. Jie ir yra, atvertus kitą puslapį, katekizmo paprasti žodžiai dėl paprastų žmonių, o “didžiaus dėl sūnelių ir šeimynos ūkininkų”.

Štai kaip paprasta. Neišmokęs skaityti nepaskaitysi katekizmo. Bet mokydamasis tokiu būdu skaityti, jau skaitai katekizmą. Dėlioji balsines prie sąbalsinių ir įsisavini abu mokslu: žemiškąjį su dangiškuoju.

Čia svarbiausioji, pagrindinė knygos dalis. Ją sudaro Dešimt Dievo prisakymų, Credo, Viešpaties malda – Tėve mūsų, Sakramentai ir penktoji katekizmo padala “apie įstatymą urėdų, tatai esti, gyvenimą kožno žmogaus, kaip tur gyventi savo stone pagal Dievo valios”. Tai nuostatos arba “urėdai” ponams, ūkininkams ir tarnams, vyrams, moterims ir vaikams, ką jie vieni kitiems privalo.

Seka giesmynas su natomis ir su gražiais Mažvydo paaiškinimais, kaip antai tas, kur jis galų gale ir knygos kalbą vardu pavadina: “Patrem lietuviškai ant notos tos tur giedoti, kaip vokiškai giest ”Wyr gleuben all an einen Got”. Bet dėl žekelių patę notą netingėjau paguldyti”. Taigi dar 11 giesmių, beveik visos su natomis.

Mažvydo darbas – iš kelių darbų, o štai vadinamas kukliai knygele, kuri eiliuotoje įžangoje pati save pristato. Tačiau ir tituliniame lape jis iškelia žodį katekizmas, ir tą patį matome, kai jis leidybinėje metrikoje pavartoja vienaskaitą ir vyrišką giminę: “išbruktas” Karaliaučiuj per Joną Veinreichą. Ne knyga ar knygelė, o katekizmas buvo “išbruktas” – išspausdintas prieš 450 metų Karaliaučiuj.

Be kita ko, šioje metrikoje – pirmajame spausdintame lietuviškame tekste – paliudytas ir senasis lietuviškas miesto vardas. Prūsų kalba dar gyvavo, bet prūsiškojo Tvankstos miesto vardo turbūt jau niekas nebevartojo.

Lietuviškai raštijai ypač brangaus turinio daug sukaupta eiliuotoje įžangoje. “Imkit mane ir skaitykit, o tatai skaitydami permanykit” – juk tai kiekvienos knygos noras, laukimas ir maldavimas, kiekvienos jų aukšta paskirtis, bet ypač tos, kuri apsiskelbia: “Šitai eit jūsump žodis dangaus karalystos”.

Tėvai to mokslo trokšdavę turėti, sako Mažvydas knygelės lūpomis – bet negalėję nė vienu būdu gauti. Dabar yra tas būdas – jūsų pačių kalba, mūsų kalba, tik imkit ir skaitykit!

Skaitykit, paliktieji tamsybėje, nepamokytieji, visokias velniuvas ir deives pripažįstantieji, kaip ir tas Mažvydo cituojamas tautietis, galėjęs kunigui atrėžti: geriau jam esą su šventa burtininke gaidį valgyti, negu bažnyčion kvietimo žekų klausyti...

Dėl derliaus tautiečiai vis dar kreipdavosi į žempačius ir lauksargius, o dėl sveikatos, panašiai kaip ir šiandien, – į kaukus. Sveikata, matyt, jie gerokai rūpindavosi, todėl knygelė įsakmiai pabrėžia:

Sveikatą, visus daiktus nuog to Dievo turit,
Kurio prisakymus čia manip regit.
...Sveikatą ir palaimį tasai gal priduoti.
...Aitvars ir deivės to negal padaryti.

Tarp įvairių džiaugsmų ir susikrimtimų, pabarimų ir patarimų randame knygelę ir taip nurodant:

“Jei kas šventą giesmę nor giedoti,
Mane po akimis savo tur turėti”.

Tai avansu pateikta trumputė įžanga į būsimą giesmyną knygos pabaigoje. Viskas toje knygoje funkcionalu.

Pirmoji knyga – tai lietuviškosios raštijos pradžia, pati savaime atnešusi daug pradžių.

Lietuvių kalba, kuri “dabar reiškiasi”, suvokiama kaip bendroji kalba visiems, ta pati Lietuvinikams ir Žemaičiams. Ką norėjo pasakyti Mažvydas: “dabar reiškiasi” – ar tik dabar, ar nuo dabar? Abi prasmės geros ir svarbios.

Atsirado pirmasis lietuviškas tikėjimo tiesų vadovėlis, o dar ir su krikščioniško gyvenimo taisyklėmis – “urėdais” visiems luomams ir stonams, nelyginant moralinis kodeksas.

Atsirado pirmasis elementorius – lietuviško rašto skaitymo vadovėlis, pirmasis giesmynas ir muzikos rašto, natų pažinimas “dėl bernelių mažųjų”.

Pirmasis eilėraštis ir iškart su gudrybe – akrostichu, ir su etnografinėm žiniomis apie blogus lietuvių ir žemaičių papročius.

Pirmos sentencijos – epigramos, ir prieš ką – prieš tinginystę:

“Sūneliai, mokykitėse veikiaus, nepateikit (= netingėkit),
Pateikaudami tėvų lobio netrekit (= tinginiaudami nešvaistykit)”.

Pirmi naujadarai, tai pastanga vengti skolinių, turtinti kalbą iš jos pačios (neturėjęs žodžio “raidė”, Mažvydas pasidaro iš veiksmažodžio “skaitytinę”, kuria lietuvišką kalbos mokslo terminiją: balsinę, sąbalsinę).

Pirmas paraginimas atsakingai šviestis – ir moterims šviestis, ir tarnams, – taigi visiems be išimties demokratiškiems lietuviams ir žemaičiams, – ir pirmieji didaktiniai patarimai švietėjams.

Pirmas lietuvių autoriaus leidimas taisyti, gerinti jo darbą (jei tik ne paskutinis).

Pirmas lietuvio rašytojo kreipimasis į kritiką draugiškai ištiesta ranka, kviečiant į talką:

“Todrin, jei rasi kokį paklydimą,
Pataisyk be visokio užvydėjimo”.

Pirmoji knyga nėra taip labai nutolusi nuo mūsų laikų, kaip galėtų atrodyti iš 450 metų sukakties. Net ir kaip lietuvių kalbos vadovėlis ji tebebuvo naudojama palyginti neseniai – kažkam Odesoje panorus mokytis lietuviškai, iš lentynos ištrauktas unikalus Mažvydo egzempliorius...

Tapo žinomas, grįžo į Lietuvą.

Taip šiandien susimąstome apie knygą, bet ir ne vien apie knygą. Pirmiausiai apie žmones. Vis dėlto knyga – jų veiklos paminklas, ir kai kada netgi vieno žmogaus veiklos.

Martyno Mažvydo pastoracinė, kultūrinė, švietėjiška veikla jungė Vilnių ir Karaliaučių, Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Tai brangi dalis mūsų baltiškojo regioninio paveldo, kuri turi tapti plačiau pažįstama, kad praturtintų įvairių tautų žmones. Tam teks grįžti ir grįžti prie knygos.

Prieš porą dešimčių metų Vakaruose jau buvo skelbiama, neva Gutenbergo galaktika – tai yra, Europos ir platesnė civilizacija paremta knygų spausdinimu – einanti į pabaigą. Teliksiąs televizorius.

Taip neatsitiko. Matome ir seną, ir naują knygos pavidalą bei vaidmenį. Mūsų laikų mažieji berneliai ir žekeliai skaito bei rašo kompiuterių ekranuose, varto Interneto puslapius per visą pasaulį. Dalyvaujame civilizacijos problemose ir permainose. Yra tame pasauly Lietuva, yra lietuviška knyga, yra jos pranokėjas Mažvydas.

Išliko Lietuva – todėl, kad buvo lietuviška kalba ir knyga, kad buvo Mažvydas.

Gerai, kad buvo Mažvydas.

 

Prof. Vytauto LANDSBERGIO kalbos
45 sek. trukmės fragmentas
Iškilmingo minėjimo programa


Į turinįPapildoma informacijaPaieška