1547 M. Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejaus emblema 1997

 

Justinas MARCINKEVIČIUS

Kalba Pirmosios lietuviškos knygos 450 metinių minėjime
Operos ir baleto teatre

Vilnius, 1997 m. sausio 8 d.

Į turinįPapildoma informacijaPaieška


Palaiminta ranka, glostanti vaiko galvą, laikanti knygą arba tiesianti ją – kaip duoną – kitam.

Triskart palaiminta ranka, kuri štai jau 450 metų tiesia mums, lietuvinikump ir žemaičiump, mūsų RAŠTĄ. Visa Lietuva šiandien susitelkė prie tos rankos, susirinko aplink savo KNYGĄ. Nors tik nedaugelis yra ją matę, tačiau visi tiki, kad ji yra. Ji turi būti, nes be jos nebūtų ir Lietuvos. Todėl ir galime sakyti, kad turime du karalius: Mindaugą, sukūrusį Lietuvos valstybę, ir Mažvydą, sukūrusį Lietuvos knygą. (Įrašo pabaiga).

Kokie sudėtingi bebūtų valstybės ir knygos santykiai, knyga visada yra arčiau žmogaus, nei valstybė. Todėl ir Mažvydo karalystė gilesnė už Mindaugo. Jis ateina iš lietuvių kalbos Lietuvos, jis ir kreipiasi į ją kaip koks apaštalas – jautriai, intymiai: broliai, seserys ... Lyg sėdėtų su jais vargo grytelėje ir iš vieno molinio dubenio ar medinės niekočios prastą kalbos viralą srėbtų. Iš čia, nuo šito stalo, skelbdami dvasinį artimumą ir bendrystę lyg žegnonė į knygos pavadinimą ir jos esmę atėjo tie “prasty žadei” – t. y. paprasti žodžiai. Mažvydas, galima sakyti, davė toną visai mūsų raštijai, nubrėžė demokratinę intelektualinio augimo kryptį. Nuo šiol – nuo 1547 m. sausio 8 d. – lietuvių RAŠTAS įsipareigojo tiems broliams ir seserims, į kuriuos tik užgimęs kreipėsi, įsipareigojo žmogui ir jo kalbai. Būtent šitas mūsų rašto siekis, jo demokratizmas ir gelbėjo jį ir žmogų tamsiaisiais istorijos amžiais. Argi ne “prasty žadei” buvo Donelaitis, Strazdas, Daukantas, Vienažindys, Maironis? Niekas ligšiol taip tiksliai, taip aktualiai nesuformulavo rašto misijos jo priedermės, kaip pats Mažvydas savo “Giesmių krikščioniškų” I-os dalies lotyniškoje pratarmėje. Cituoju: “... kad žodžio tarnyba išliktų ir mūsų kalba ir persiduotų būsimoms kartoms”. Žodžio tarnyba! Pasakyta amžiams. Norėčiau pabrėžti, kad iš šios tarnybos Mažvydas nė vieno mūsų dar nėra atleidęs. Nebent mes patys pabėgom, pasitraukėm, apleidom ar išdavėm.

Žodžio tarnyba – tai dvasios tarnyba. Mažvydo knyga – kurianti knyga, ji eksponuoja, išskleidžia gyvą dvasią, ieškančią išsigelbėjimo, kylančią ir klumpančią po žemės vargų ir nuodėmių našta, nuolankiai šnabždančią poterius, su viltimi kartojančią tikėjimo tiesas arba sugrubusia širdimi giedančią:

Apmazgak mus nog piktibiu,
Taip ir nog visu biauribiu.

Tai dvasios pastangos suprasti, nušvisti ir nušviesti, pakilti ir pakelti. Ir argi nepadidėjo žmogus, pirmosios knygos “Urėduose” – t.y. prievolėse, pareigose – perskaitęs: “Miliek artima tava kaipo patis save”. Arba: “Kas gier ira, daryk ir turesi garbe”.

Žinoma, tai idealusis žmogus, jo kontūrai Mažvydo sąmonėje, jo ilgesys ir projektas mūsų pirmojoje knygoje. Tikrovėje tas žmogus buvo kur kas prieštaringesnis, aptekęs visokiom velnuvom, deivėm, žemėpačiais bei laukosargiais. Tokį žmogų Mažvydas piešia eiliuotoje prakalboje.

Vadinasi, pirmoji mūsų knyga /kaip ir pridera knygai/ liudija prieštaringą tikrovę bei joje pasimetusį, nusivylusį ir kenčiantį žmogų. Religinių, ideologinių kovų metu, kai Dievą ir idėją vieni tempia į save, kiti į save, žmogus jau nebežino kuo tikėti, jis lenkiasi prie žemės ir grįžta prie senųjų savo dievų, duona tampa jo didžiuoju rūpesčiu, jam net ima atrodyti, kad pagrindinis dievas ir yra duona ir kad didesnis jos kąsnis yra didesnė laimė ir didesnė tiesa. Jau tampa nebesvarbu, kokiais būdais tas kąsnis įsigyjamas. Ar ne panašų laikotarpį išgyvename ir dabar? Ar ne todėl ir intelektualusis Ragainės klebonas Mažvydas niekaip nepajėgia prisišaukti savo parapijiečių sekmadienio pamaldoms, krikšto ar santuokos apeigoms. Tikriausiai jie nesuprato Mažvydo idealizmo, jo prozelitiško reiklumo, tačiau tuo pačiu metu jie galėjo kartu su savo ganytoju, pakėlę akis į dangų, iš visos širdies giedoti:

Liepk panams teisei rediti,
Muss iš teisybės suditi.

Ko gero, tai ir šiandien pačios aktualiausios eilutės mūsų pirmojoje knygoje.

Atsiverčiame savo pirmąją knygą suprasdami, jog tai ir yra pirmasis lietuvių kalbos namas, gryčia, troba, žemaičių numas, pirkia, tarp miškų pasimetusi medinė bažnytėlė, neturtingas tų laikų palivarkėlis ... Tačiau, nepaisant knygos kuklumo, tai vienas didžiausių mūsų dvasios įvykių. Nuo jo prasideda kitokia Lietuva. Erdvesnė, gilesnė, gal net saugesnė, negandoms ištikus, jau turinti kur pasislėpti – savo knygoje. Tai mūsų rašto senamiestis, kuriam, atrodo, neturėtų grėsti sugriuvimas ar kita kokia pavietrė. Bet ką gali žinoti – juk Lietuvos istorija pilna graudžių nutikimų: antai, 1581 m. iš vieno Vilniaus knygų prekybininko buvo paimtos visos vadinamos “eretiškos”, t.y. liuteroniškos knygos ir viešai sudegintos. Nedrįsčiau tvirtinti, kad tarp jų nebuvo bent vieno mūsų pirmosios knygos egzemplioriaus – jos eretiškumui nustatyti užteko nuorodos tituliniame puslapyje, kad ji “suguldyta” ir “išbrukta” Karaliaučiuje. Yra žmonių, mėgstančių žiūrėti į degančias knygas. Net ir mūsų laikais.

Taigi, mūsų rašto senamiestis. Dairomės po jį, negalėdami atsidžiaugti pirmojo lietuviško eilėraščio bokštu, meistriškai įkirstu jame akrostichu, apžiūrinėjame pirmojo lietuviško elementoriaus pastogę, žegnojamės prie nedidelės pirmojo katekizmo bažnytėlės, kurioje vargo lietuviai kužda savo poterius, klausomės Mažvydo, drauge su “žekeliais” giedančio “giesmes šventas” ... Yra ką pažiūrėti mūsų KNYGOS senamiestyje, yra prie ko susikaupti, ką patyrinėti. Tad paliekame ją atverstą.

Atversta knyga – tai atsivėrusi žmogaus dvasia.

Atsivėrusi darbui, kūrybai, meilei.

Just. Marcinkevičiaus kalbos fragmentas
1 min 09 sek. trukmės fragmentas

Iškilmingo minėjimo programa


PaieškaPapildoma informacijaĮ turinį