1547 M. Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejaus emblema 1997

 

Ingė LUKŠAITĖ

PIRMOJI LIETUVIŠKA KNYGA IR KULTŪROS KŪRYBA

Kalba Pirmosios lietuviškos knygos 450 metinių minėjime Operos ir baleto teatre

Vilnius, 1997 m. sausio 8 d.

Į turinįPapildoma informacijaPaieška


Turime Europoje nemažai tautų – seserų, kurios XX a. minėjo savo pirmųjų knygų gimtąja kalba 400 ar 450 metų sukaktis. Ne tos gausios tautos, kurios sukūrusios valstybes, formavo pagrindinius Europos civilizacijos bruožus. Gausios tautos, perėmusios iš antikos pasaulio raštą, anksti jį pritaikė savo kalboms ir lygiagrečiai su bendrąja – lotynų – kalba jas vartojo raštijai. Mums artimesnės negausios tautos – latviai, prūsai, čekai, suomiai, islandai, norvegai, estai. Ir jų kultūros gyvybė pulsavo ne vienu ritmu, tačiau pirmąsias knygas gimtosiomis kalbomis jos, išskyrus čekus ir norvegus, išleido kaip ir mes – XVI a. Skyrėmės nuo jų tuo, kad jos arba nebuvo sukūrusios valstybių arba jas praradusios. Mes sukūrėme valstybę ir XVI a. ją dar tebeturėjome. Bet gyvenome joje su sunkiu paveldu: keletą šimtmečių naudojomės šių dienų kalba sakant “gatavu produktu” – buvome priklausomi nuo dviejų galingų rašto tradicijų – lotynų, atėjusios iš vakarų, o iš rytų per Bizantijos palikimą – rytų slavų rašto kalbų. Tai tradicijai laikytis padėjo būtinybė turėti bendras kalbas daugiatautėje valstybėje, nepakankamai savarankiška senosios Lietuvos bažnyčia ir, pagaliau, įpročio, nusistovėjusios tvarkos, inercijos jėga.

Būta pavienių tekstų lietuvių kalba, tačiau iš to meto neišliko nė vienas rankraštinių tekstų rinkinys; nežinome, kad būtų plačiai plitę jų nuorašai.

Europoje XVI a. pradžioje prasidėjus reformacijai – galingai pastangai atnaujinti krikščionių tikėjimo pavidalus, bažnyčią, gimtajai – šnekamajai kalbai buvo pripažinta didelė vertė. Reformacija paprastas kalbas, t. y. linguae vulgares, pripažino tinkamomis apeigoms, į jas vertė šv. Raštą. Tai buvo Naujųjų amžių kultūroje pradžia. Pirmosios knygos gimtosiomis kalbomis visur buvo sparčios modernizacijos kultūroje ženklas. Jos įteisino kalbos vartojimą raštui ir viešumai, vertė norminti kalbą, ieškoti bendrinės kalbos pavidalų; kalbos, pradėtos vartoti naujose kultūros sferose, intelektualiajame gyvenime vertė plėsti leksiką, ieškoti žodžių naujiems reiškiniams įvardinti, o kartais turėtiems žodžiams naujas prasmes teikti. Pagaliau iš vidaus keitė visą rašto kompleksą – tais laikais pradėtas rašto demokratėjimas Europoje baigėsi XX a. visuotinio raštingumo įgyvendinimu. Tad Lietuvos kultūra atsistojo istorinio iššūkio akivaizdoje. Priimti šį iššūkį galėjo tik kultūra, pasiekusi tam tikrą brandumą, išauginusi aukšto intelekto asmenybes, gerai suvokiančias amžiaus tendencijas ir savosios kultūros reikmes, o svarbiausia, gebančias kurti naujus kultūros reiškinius.

Martyno Mažvydo “Katechismusa prasty žadei, makslas skaityma raschta yr giesmes” buvo pirmasis spausdintas savo vidinę sandarą turintis tekstų rinkinys lietuvių kalba. Jis buvo naujas reiškinys Lietuvos kultūros istorijoje, literatūros lietuvių kalba pradžia. Tai ne pavienė ar sporadiška knyga; ji pradėjo nuoseklią programą: po katekizmo – elementoriaus ir giesmynėlio, buvo parengti du giesmynai, tekstų rinkinys krikštui, maldų knyga, M. Lutherio katekizmo vertimas, o jau kita karta rengė dar sudėtingesnes knygas: J. Bretkūnas parašė postilę ir išvertė visą šv. Raštą. Šios knygos davė impulsą katalikų bažnyčiai Didžiojoje Lietuvoje – iškilo Mikalojaus Daukšos, vėliau Konstantino Sirvydo vardai.

Pirmųjų knygų kūrėjai buvo 13 asmenų. Martynas Mažvydas ir jo bendradarbiai buvo inteligentai, protinio darbo dirbti atėję iš bajorų, o gal ir miestiečių luomų. Juos vienijo ta pati veiklos motyvacija: skelbti liuteronų tikėjimą, Dievo žodį lietuviams jų gimtąja kalba. Visi jie giliai suvokė gimtosios kalbos vertę. M. Mažvydas oriai rašė Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui: “Gimtąją lietuvių kalbą moku, sakau, kuo puikiausiai”. Juos vienijo kultūrinė savimonė. Jie rinkosi reformaciją, įžvelgdami joje galimybes keisti Lietuvos kultūros situaciją, nugalėti inerciją ir imtis kultūros kūrybos. O reformacija ieškojo tokių asmenybių.

Martynas Mažvydas ir jo bendradarbių dauguma buvo gimę ir išaugę Didžiojoje Lietuvoje, visi kartu jie atstovavo visus Lietuvos kraštus: iš pietryčių dalies netoli Vilniaus buvo kilę Stanislovas Rapolionis, Aleksandras Rodūnionis, Jurgis Zablockis, Mikalojus Blotnas, iš Aukštaitijos – greičiausiai, Jonas Šeduikonis, iš vidurio lygumos – Abraomas Kulvietis, Stanislovas Marcijanas (greičiausiai Deltuviškis), o iš Žemaitijos – Martynas Mažvydas, Baltramiejus Vilentas, Tomas Gedkantas, Augustinas Jomantas, kelių kilmė – neaiški. Martynas Mažvydas, surinkęs daugelio žmonių darbus, skyrė knygas visai lietuvių tautai: “Laimingoji tėvyne, didžių valdovų garsinga Lietuva” kreipiasi Mažvydas į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jai dedikuodamas knygas. Bet žinoma, pirmiausia šis katekizmas turėjo būti vartojamas Mažosios Lietuvos lietuviškose liuteronų bažnyčiose. Tad pirmosios knygos buvo Lietuvių kultūros subrandintas vaisius: lietuvių parašytos ir lietuvių tautai skirtos.

Pirmoji knyga buvo kultūros kūrybos pavyzdys: tai nebuvo kurios nors vienos knygos vertimas, o permąstytas, tikslingas tekstų rinkinys, kuriam sudaryti Martynas Mažvydas naudojosi mažiausiai 4 prototipais lotynų, lenkų, vokiečių kalbomis. Elementoriaus dalyje ir prakalboje aiškiai formulavo rašto demokratizavimo nuostatas, reikalą mokyti rašto gimtąja kalba. Jis siūlė, kad iniciatyvos imtųsi patys valstiečiai, ragino juos reikalauti, kad kunigai ir mokytojai rašto juos lietuvių kalba mokytų, o “jei kunigai tygietų tą makslą patis sakiti, Jus galesit ūkiusu žmanes makinti”. O kitoje vietoje: “Malanei ir su džiauksmu tą žadi prijimkiet, a iusu ūkiusu šeimina makikiet ...” Tad Martyno Mažvydo vizijoje kilo namų mokyklos, mokančios lietuvių kalba, paveikslas. Tai buvo naujos kultūrinės institucijos projektas. Sudarydamas giesmynėlį, Mažvydas subtiliai derino tradiciją su naujove: jis rėmėsi ir senąja katalikiško giedojimo Lietuvoje tradicija ir teikė reformacijos meto giesmes. Kaip atskleidė naujausi literatų ir muzikologų tyrimai, Mažvydas nenubraukė praeito meto lietuvių kūrybos: įdėjo melodijų, kurios buvo originalūs paplitusių Lietuvoje viduramžių himnų variantai, o prie verstinių tekstų kai kur pridėjo sukurtus posmus. Tad visur buvo ženkli intensyvi kūrybinė pastanga.

Ir vis dėlto, pirmosios lietuviškos knygos buvo atspausdintos už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinės sienos. Lietuvių kultūra subrandino inteligentijos būrį, bet jų kurtas naujas reiškinys tuo metu nesulaukė institucijų, mecenatų paramos. Tad jiems teko dirbti ten, kur jų veiklos buvo laukiama ir kur ji buvo intensyviai paremta – Prūsijos kunigaikštystėje. Saviems žmonėms, bet svetimoje valstybėje.

Nurodytoji pirmosios lietuviškos knygos išleidimo vieta – “Karaliaučiuje” – tai perspėjimo ženklas mums ir nuolat skambantis klausimas mūsų kultūrai: ar pakankamai intensyviai jaučiame kultūros procesų linkmes ir naujovių teikiamas galimybes savajai kultūrai, ar pakanka kūrybinės galios jas perkurti, įjungti į kultūros sistemą ir išlaikyti kultūros tęstinumą. Martynas Mažvydas su savo bendradarbiais prieš 450 metų tai pajėgė. Šiandien dėkojame jiems. O mums istorinis laikas meta ne menkesnius iššūkius.

Ingės LUKŠAITĖS kalbos
40 sek. trukmės fragmentas

Iškilmingo minėjimo programa

Apie Ingę Lukšaitę trumpai


PaieškaPapildoma informacijaĮ turinį