PIRMOSIOS LIETUVIŠKOS KNYGOS – KUNIGO MARTYNO MAŽVYDO "KATEKIZMO" 450 METŲ JUBILIEJAUS IŠKILMINGOS PAMALDOS

1997 m. sausio 12 d.
Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia

1.

Varpai, vargonų muzika – choras gieda: M. Mažvydas "Gyvenimą tas turės"

2.

Melskimės: Viešpatie, mūsų Dieve, dėkojame Tau, kad Tu mums per pranašus ir apaštalus, ir mūsų bažnyčios šventąjį vyrą Martyną Mažvydą leidi skelbti Žodį, kad vien tik iš malonės esame išganyti.

Kunigas Martynas Mažvydas iškėlė tą Žodį ir įstatė į lietuvišką Katekizmo žibintuvą, kad šviestų visiems mūsų tėvynėje. Įspausk jį į mūsų širdis, kad ryžtingai jo laikytumės, kol išauš Tavoji Diena. Išlaikyk jį tyrą ir aiškų tėviškės bažnyčiose ir neleisk jam užgesti mūsų namuose. Išlaikyk jį kaip aušrinę žvaigždę mūsų jaunimui, kaip šviesią saulę – darbo vyrams ir moterims, kaip vakaro pašvaistę – mūsų seniesiems!

Uždek jį kaip deglą mūsų žemėje, kad jis mums kiekvienam apšviestų kelią visose vidinėse ir išorinėse tamsose, kad jis mus guostų skausme ir ligoje, liūdesyje ir mirtyje, ir, sugriuvus mūsų žemiškai padangtei, vestų į amžinąsias Tėvo buveines per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

3.

Pamokslas: vyskupas Jonas Kalvanas
choras gieda: M. Mažvydas "Tėve mūsų danguj"

4.

Nicėniškasis Tikėjimo išpažinimas.

5.

Baigiamoji malda.

Šventasis Dieve, šitą Tavo tiesos ir ištikimybės dieną, kunigo Martyno Mažvydo Katekizmo, Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejaus dieną, lenkiamės Tavo akivaizdoje su visa tikinčiųjų bendrija ir šloviname Tave, kad Tu savo Bažnyčią atnaujinai ir iškėlei švieson gyvenimą bei nemirtingumą per Evangeliją (2 Tim. 1, 10). Tavo Dvasios jėga pasirodė galinga tuose veikėjuose, kuriuos Tu išsirinkai savam darbui, taip, kad Tavo Žodis per jų tarnavimą buvo pastatytas į žibintuvą, kad šviestų visiems ir Tavo vardas būtų išaukštintas tų, kurie Tave tiki. Tuo džiaugdamiesi, mes šiandien įžengiame pro Tavo vartus dėkodami.

6.

Vargonai ir solistas D. Sadauskas: M. Mažvydas "Christe Qui Lux es et Deus"

"Christau, Dena esi ir švesibe" (Christe Qui Lux es et Dies)
41 sek. trukmės fragmentas

7.

Palaiminimas.

__________________________________________________________________________________________________________________________

Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios istorija

Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios istorija turi gilias šaknis.

Profesorius A.F. Adamovičius 1855 metais yra išsamiai aprašęs reformacijos pradžią Vilniuje ir bažnyčios praeitį jos 300 metų sukakties proga.

Paskutinis Vilniaus (1924 – 1940 m.) liuteronų kunigas Z.O. Lopė Vokietijoje savo memorandumą, parašytą 400 m. bažnyčios įkūrimo jubiliejaus proga, pradeda žodžiais: "Bažnyčia, tikras architektūros ir meno paminklas, yra išniekinta ir sunaikinta..." ir baigia pranašo Jeremijo (29, 14) žodžiais: "... ir parvesiu jus vėl į šią vietą, iš kurios Aš jus ištrėmiau."

Praėjo 440 bažnyčios permainingumo likimo metų...

Istorijos šaltiniuose minima, kad evangelikų liuteronų bendruomenė Vilniuje veikė jau 1522 Viešpaties metais. Pirmoji bažnyčia įkurta Vokiečių gatvėje 1555 m. Bendruomenė turėjo savo antspaudą su Dievo avinėliu ir užrašu: "Diligite veritatem et pacem" – (Branginkite tiesą ir taiką) – bei data 1560.

Lietuvos ir Lenkijos valdovai evangelikų bažnyčioms suteikdavo lygias teises kaip ir katalikų. Jie stengėsi užtikrinti liuteronų veiklą savo privilegijomis.

Užimdami aukštas pareigas ir turėdami įtakingų rėmėjų, liuteronai daug prisidėjo prie miesto ugdymo: anksti įkūrė prie bažnyčios mokyklą, biblioteką, ligoninę, vaistinę, vaikų darželį, senelių ir našlaičių namus. Už menką užmokestį į juos buvo priimami ir kitatikiai.

Metams ir amžiams slenkant liuteronų bažnyčia daug kartų degė. Per ypač didelį 1737 metų miesto gaisrą bažnyčia sudegė. Tik 1739 08 03 padėtas dabartinės bažnyčios kertinis akmuo po kairiąja vargonų balkoną remiančia kampine kolona. Prie kertinio akmens įmūryta švininė memorialinė lenta su užrašu, kuriame minimas bažnyčią saugantis Augusto III raštas.

Atstatymo darbai patikėti architektui J.K. Glaubicui. Pakviesti užsienio skulptoriai sukūrė puošnų altorių: jo apačioje pavaizdavo prakartėlėje Kristaus gimimą, viršum jos – Šv. Vakarienę, aukščiau – Nukryžiuotąjį ir dar aukščiau – Kristaus dangun žengimą; aplink altorių – žmogaus dydžio keturių evangelistų figūras bei apaštalus Petrą ir Povilą su insignijomis. Meistras A.G. Celė atstatė vargonus 1751 – 1753 metais.

Bažnyčia buvo nuolat rūpestingai tvarkoma, prižiūrima ir puošiama.

Per 1555 – 1940 metų bažnyčios gyvavimo laikotarpį parapijai tarnavo 67 kunigai. Paminėtinas superintendentas S. Dambrovskis, parašęs "Postilę", t. y. visų bažnytinių metų sekmadieniams bei šventėms skiriamų pamokslų rinkinį (pirmą kartą išspausdintas Vilniuje 1621 m., paskutinį 1912 m. Torūnėje). S. Dambrovskis mirė 1625 07 05 (48 metų), užsikrėtęs maru. Liuteronų kunigai pasiaukojamai tarnavo ligoniams ir vargšams maro bei kitų visuotinių negandų laikais. Nuo maro mirė ir kiti kunigai: J. Heningas, Ph. Forkas, A. Šionflisijus.

Liuteronų veikloje pasižymėjo ne tik dvasininkai, bet ir pasauliečiai: jie rūpinosi giesmynų leidimu, kapinių steigimu, savo lėšomis prisidėjo prie mokyklos statybos, neturtingų mokinių rėmimo, senelių bei nakvynės namų išlaikymo ir kt. Ilgamečio Vilniaus miesto burmistro J. Gybelio lėšomis 1624 m. pastatytas puikus baroko stiliaus altorius (A.F. Adamovičius tvirtina, kad po 1737 m. gaisro altorius išlikęs). Paskutinio kunigo Z.O. Lopės ir jo šeimos dėka išsaugoti svarbūs archyviniai dokumentai. Kartu išsaugojo Vilniaus evangelikų liuteronų Bažnyčios garbingą atminimą.

Pirmąsias pokario pamaldas atsikuriančiai evangelikų liuteronų bendruomenei 1989 03 08 laikė vyskupas Jonas Kalvanas Vilniaus katalikų Arkivyskupijos kurijos salėje (Šv. Mikalojaus g., Nr. 4), po to Vilniaus universiteto Teatro salėje. Pirmiausia bendruomenė atgavo varpinę. Joje 1990 02 16 pradėtos laikyti pamaldos kiekvieną sekmadienį, o nuo gruodžio 26 d. – parapijos salėje.

Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė 1991 05 31 potvarkiu grąžino Vilniaus liuteronams bažnyčios pastatą. Vėliau grąžinami ir kai kurie kiti pastatai.

1993 08 03 į bokštą įkeltas KRYŽIUS, praėjus 254 metams, kai dabartinei bažnyčiai po didžiojo 1737 m. gaisro buvo padėtas kertinis akmuo (1739 08 03).

1994 12 11 advento trečiąjį sekmadienį nelengvu žiemos keliu iš Norvegijos atvežta liuteronų dovana – VARPAS. Atgijo baltai tinkuotas bokštas 1995 02 12 sekmadienį, kai 10 val. 53 min., VARPAS prabilo į žmonių širdis...

Nuo to laiko varpas gaudžia 5 minutes prieš kiekvienas pamaldas. Parapijiečiai stovėdami susikaupę dėkoja Viešpačiui už vis gražėjančius Dievo Namus, su meile, didele pagarba ir dėkingumu širdyse mini ir minės artimus bei tolimus tikėjimo brolius ir seseris, meldžiasi ir melsis už kiekvieną padėjusį Bažnyčiai prisikelti.

Ir parvedė DIEVAS į savo puikiai atnaujintus Namus Vilniaus liuteronus 1995 11 19 pirmosioms pamaldoms, praėjus lygiai 7-iems metams, kai 1988 11 19 pradėjo atsikurti Vilniaus parapija.

Šiaurės Elbės Bažnyčios dovana – VARGONAI visada lydės iškilmingai giedant:

"VIEŠPATĮ LIAUPSINK, VISATOS VALDOVĄ GALINGĄ!"