"KATEKIZMUI" – 450 METŲ

Solistas D. Sadauskas, muzikantas A. Pauliukevičius bei aktorius R. Vilkaitis parengė programą "Ir žib viduj tamsios nakties", skirtą pirmosios lietuviškos knygos, M. Mažvydo "Katekizmo", 450 metų jubiliejui.

Mintis pažymėti šią iškilią datą D. Sadauskui kilo prieš porą metų. Nedidelio provincijos miestelio knygynėlio parduodamų knygų skyriuje jis aptiko 1947-aisiais metais išleistą leidinį, skirtą "Katekizmo" 400-osioms metinėms. Norėdamas atgaivinti šios nepelnytai primirštos Lietuvos istorijai nepaprastai svarbios knygos atmintį, pasitaręs su kolegomis, nutarė parengti programą. Drauge išstudijavę begalę literatūros, sužinojo daug įdomių istorijos faktų, mažai kur publikuotų Lietuvos ir Vilniaus praeities gyvenimo smulkmenų, kurios galėtų sudominti ir šių laikų žmones.

Pasak R. Vilkaičio, skaitydami to laikmečio literatūrą, suvokė, kad "tai nei kerpėmis, nei pelėsiais, nei voratinkliais neapaugę dalykai, jie yra labai šiuolaikiški ir nenuobodūs. Todėl privalu, kad tai taptų natūralia mūsų visuomenės gyvenimo dalimi". Norėdamas tiksliau atskleisti praėjusių amžių dvasią bei suteikti emocingumo, tekstą aktorius skaito (tenesupyksta kalbininkai) autentiška tų laikų kalba.

A.Pauliukevičius šioje programoje skambina liutnia bei gitara. Šių instrumentų muzika būdinga Renesanso epochai, todėl puikiai dera ir papildo R.Vilkaičio skaitomas eiles bei D. Sadausko atliekamas giesmes.

Iš savaitinio žurnalo VEIDAS, 1997.01.11 – 17

"IR ŽIB VIDUJ TAMSIOS NAKTIES"

Kažkada poetas Just. Marcinkevičius kalbėjo: daug matome visokių paminklų, daug kam yra paminklų (o mes mename paminklus tankui, patrankai ir kt.). Bet dar nėra paminklo knygai. O ji tikrai jo nusipelnė, labiau negu bet kas.

Tokį paminklą tikrai vertėjo sukurti knygos jubiliejui. Kiekvienas galime skirtingai vaizduotis, koks jis galėtų būti. O vieną kovo vakarą (13 d.) Vilniaus A. Mickevičiaus bibliotekoje gražų ir savitą paminklą pirmai lietuviškai knygai ir jos autoriui statė trise: aktorius Remigijus Vilkaitis, dainininkas Danielius Sadauskas ir liutnia bei gitara skambinęs Algirdas Pauliukevičius.

Pirmieji vakaro įspūdžiai, klausantis kompozicijos "Ir žib viduj tamsios nakties", buvo istorijos gausmas, turtingas įvykių, vietų vardų, nuo nepagražintos buities paveikslų iki bažnyčių varpų aidėjimo. O istorija – tai ne tik didžiųjų kunigaikščių žygiai, tai ir Mažvydo mažas – taip gali kam atrodyti – kultūros žygdarbis. Pasakojimo intonacija pilniausiai atitiko prastus "Katekizmo" žodžius: "Bralau milasis, skaitidamas tatai žinasy..." Mažvydo tekstai buvo ištarti rūpestingai ir su tikru pasigėrėjimu. Mintys apie Mažvydo epochą tolydžio šakojosi, pynė polifonišką raštą. Praeitis nepraeina be pėdsakų, joje klausytojas veikiai atpažino visų laikų rūpesčius ir skaudulius.

Žodines mintis ir vaizdus vienijo ir stiprino muzika, pilna rimties ir pastovumo, iškilusi virš visų žemiškųjų dalykų. Giesmės ir psalmės skambėjo jausmo sušildytos, tačiau kilniai santūrios. Švelniabalsė liutnia, viena populiariausių Renesanso instrumentų (o daugumai klausytojų gyvai išgirsta pirmąsyk), ir jos giminaitė gitara leido pajusti ano laiko pasaulėjautą.

Kompozicijos kulminacija tapo dramatiškas finalas, įrodęs, kad istorija, Mažvydas – tai gyva, aktualu. Trys artistai žarstė ne praeities pelenus, o žarijas.

Algimantas PUIŠYS