ŽODŽIAI IŠ VIZIJOS

Dr. Elonos M. Vaišnienės kalba, pasakyta 1997 m. balandžio 2 d., Niujorko miesto bibliotekoje (New York Public Library)

Į turinįPapildoma informacijaĮ paiešką


Renginio programa

Gerbiami svečiai,

Man tenka garbė ir privilegija kalbėti apie pirmąją knygą, išspausdintą lietuvių kalba, ir džiugu tą įvykį minėti Niujorko bibliotekoje, kurios didingos sienos saugo knygas beveik iš visų pasaulio tautų.

Pirmoji lietuviška knyga buvo išspausdinta XVI-ame amžiuje, kai Europa buvo sklidina intelektualinių polėkių ir energiją įžiebiančių religinių priešingybių.Ta pirmoji lietuviška  knyga vadinosi Catechizmus. Jos redaktorius, sudarytojas, vertėjas, autorius buvo dvidešimt septynerių metų studentas Martynas Mažvydas. Elonos M. Vaišnienės nuotraukaMažvydas dedikavo savo knygą Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei su viltim, kad knyga pasitarnaus visuomenės gerovei per religinį švietimą.

Knyga turėjo būti visapusiškai naudinga. Ji turėjo plėsti raštingumą, tad joje buvo lietuviška abėcėlė ir elementorius. Buvo ir katekizmas su pagrindinėmis tikėjimo tiesomis kaip, pavyzdžiui, dešimt Dievo įsakymų. Buvo taip pat maldų ir ištraukų iš Šventojo Rašto (tai buvo patys pirmieji Šventojo Rašto vertimai į lietuvių kalbą), ir vienuolika giesmių. Buvo ir paties Mažvydo sukurtas 112-os eilučių eilėraštis, skatinantis visus knygą skaitysiančius joje surašytų tiesų mokyti savo sūnus ir dukras, o taip pat ir savo samdinius.

Mažvydas šį septyniasdešimt devynių puslapių leidinį ruošė ne vienas. Medžiagą rinko ir prie vertimų iš lotyniškų, lenkiškų ir vokiškų tekstų dirbo ir kiti. Tačiau du trečdaliai knygos turinio buvo Mažvydo darbas.

Nedaug težinoma apie Mažvydą iki kol jam buvo dvidešimt šešeri metai, tačiau atrodo, kad jis buvo gerai išsilavinęs, kad bendravo su to meto šviesiausiais Lietuvos žmonėmis ir, kad kaip ir jie, buvo užsidegęs iš Vokietijos sklindančiomis idėjomis. Mat, Vokietijoje vienas vienuolis – kunigas Martynas Liuteris, kviesdamas imtis esminių reformų, buvo sudrumstęs katalikų bažnyčios nusistovėjusią ramybę ir pasaulietiškus įpročius.

Liuterio idėjos rado atgarsį tarp Lietuvos didikų, kuriems ypač patiko Liuterio teigimas, kad bažnyčios reikalai turėtų būti atliekami gimtąja kalba. Didikai norėjo skatinti politinį atsiribojimą nuo Lenkijos, kuri Lietuvai darė didelę įtaką per katalikų bažnyčią. Tad Lietuvoje buvo įkurta mokykla skirta diegti reformuotą tikėjimą, ir netrukus ją lankė šešiasdešimt mokinių (tais laikais šešiasdešimt mokinių reiškė jau didelę mokyklą). Atrodo, kad Mažvydas turėjo ryšių su šia mokykla.

Tačiau naujųjų idėjų intelektualinis žaizdras buvo į vakarus nuo Lietuvos, Prūsijoje, ir ypač jos sostinėje Königsberge – Karaliaučiuje. Išsilavinę lietuviai vienas po kito pasidavė Karaliaučiaus traukai – vyko Lietuvos proto nutekėjimas. Katalikų bažnyčia pajuto pavojų ir paskelbė Kontrreformaciją. (Antroje XVI-to amžiaus pusėje bažnyčia atsikvies į Lietuvą garsų švietėjų ir misijonierių ordiną – jėzuitus. O šie, liuterantizmo plėtimuisi atremti, įsteigs akademiją, kuri taps garsiuoju Vilniaus universitetu (1979-aisiais šis universitetas atšventė 400-ąsias metines)).

1546 metais dvidešimt šešerių metų Mažvydas gavo laišką iš kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio. Prūsijos valdovas jį kvietė atvykti į Karaliaučių tęsti studijų ir žadėjo finansinę paramą. Mažvydą traukė ten, kur virė intelektualinis gyvenimas ir jis pakvietimą priėmė. Minutėlei palikime pakvietimą priėmusį Mažvydą ir pažiūrėkime į kunigaikštį Albrechtą ir į Karaliaučių.

Bet pirma, grįžkim dar porą šimtmečių į praeitį.

Į vakarus nuo Lietuvos gyveno baltų gentis prūsai. Kartu su į rytus nuo jų gyvenusiais lietuviais ir latviais jie sudarė kalbinę grupę. XIII-ame amžiuje prūsus užkariavo kryžiuočiai, tai buvo pradžia prūsų nykimo. Prūsų nebėra, net ir vardas žemių, kuriose jie gyveno – Prūsija, nyksta iš pasaulio atminties.

Užkariavę prūsus, kryčiuočiai pasistatė ant kalno galingą pilį, pavadino ją Königsberg ("karaliaus kalnu") ir įkūrė ten Prūsijos sostinę. Tuomet nenumaldomasis kariūnų vienuolių ordinas sukaupė jėgas atversti į krikščionybę pagonis lietuvius, tikinčius gamtos šventumu.

Kryčiuočiai puolė. Puolė vėl ir vėl. Tačiau lietuviai juos atmušė XIII-ame ir XIV-ame amžiuje, o XVI-ame amžiuje sujungė jėgas su lenkais ir kryžiuočiams smogė triuškinantį smūgį (lietuviai po šiai dienai didžiuojasi ta 1410-ųjų metų pergale!).

Laiškas, kviečiąs Mažvydą į Karaliaučių, buvo ne iš ko kito, o iš kryžiuočių didžiojo magistro Albrecht'o Branderburgiečio, iš paskutiniojo kryčiuočių didžiojo magistro. Martyno Liuterio mokymas kunigaikščiui Albrechtui atrodė toks įtikinantis, kad jis perėjo į liuteronų tikėjimą, paskelbęs Prūsiją nepriklausomą bažnyčiai, ir uždarė kryžiuočių ordiną. Visą savo energiją jis pašvęs skleisti raštingumui, švietimui ir Liuterio idėjoms.

Karaliaučiuje jis įkūrė universitetą, ieškojo išskirtinių žmonių ir iš arti, ir iš toli, juos mokėjo sudominti ir uždegti savo siekiais. Karaliaučiaus universitete svarbiausią mokslo šaką – filosofiją dėstė lietuvis, graikų kalbos profesorius buvo irgi lietuvis. Kunigaikštis Albrechtas plačiai užmetė tinklą ieškodamas geriausių bei gabiausių studentų, tarp jų rado ir Mažvydą.

Mažvydas pradėjo studijas Karaliaučiaus universitete dvidešimt šešerių metų, ir jau buvo su aukštuoju išsilavinimu. Jis turėjo būti nepaprastai gabus – juk ne tik baigė studijas per tris semestrus vietoj aštuonių, bet tuo pačiu rinko medžiagą knygai ir paruošė vertimus į lietuvių kalbą iš lotyniškų, lenkiškų ir vokiškų tekstų. Kaip turėjo būti džiugu būti jaunu, idealistu ir užsidegusiu tokiais ypatingais uždaviniais!

Savo knygoje Mažvydas išspausdino jo paties parašytą ilgą eilėraštį, kurio pradžią dabar kiekvienas mokinukas išmoksta mintinai:

"Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit,
Ir tatai skaitydami permanykit.
Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,
Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti."

Šie žodžiai buvo rašyti remiantis vizija kuo knyga galėtų būti, o ne tikrove, nes XVI-ame amžiuje Lietuvoje, kaip ir kitur Europoje, eilinis brolis ir eilinė sesuo buvo .... neraštingi, o ir nemokamos, valdžios išlaikomos bibliotekos dar buvo už kelių šimtmečių.

Mažvydo knyga pasirodė 1547-aisiais metais 200 – 300 egzempliorių tiražu, tai anais laikais buvo įprastas tiražas. Iki mūsų dienų išliko dvi kopijos; viena yra saugoma Vilniaus universitete, kita – Torunės universitete Lenkijoje.

Po metų nuo knygos pasirodymo Mažvydas baigė studijas, o dar po vienerių metų, būdamas dvidešimt devynerių metų, jis tapo liuteronų pastoriumi. Jam buvo pavesta lietuvių parapija Ragainėje, Rytų Prūsijoje, kuri vadinama Mažąja Lietuva.

Ragainės pastorius buvo miręs prieš šešerius metus ir palikęs našlę su devyniais vaikais. Mažvydas vedė vieną iš savo pirmtako dukterų ir apsiėmė globoti aštuonis savo žmonos brolius ir seseris. Iš Mažvydo laiškų žinom, kad pastoriauti Mažvydui nebuvo lengva. Jo parapijiečiai, šešerius metus gyvenę be dvasinio vadovo, nenoriai leidosi pratinami prie bažnytinių reikalavimų. Mažvydui taip pat stigo įgūdžių bei noro sumaniai tvarkyti pastoriaus ūkį, o, turint didžiulę šeimą, tai reiškė, kad jam dažnai trūko pinigų.

Be to, Mažvydą daug labiau traukė intelektualinis pasaulis. Jis norėjo būti atleidžiamas nuo pastoriaus pareigų, kad galėtų pasišvęsti intelektualiniam darbui; tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Tad Mažvydas liko ištikimas savo pareigoms iki mirties (mirė Mažvydas 43-jų metų). Beje, į gyvenimo pabaigą jam geriau sekėsi pastoriauti, o ir ūkiniai reikalai pagerėjo. Jam net pavyko spaudai parengti dar penkis rankraščius, iš kurių trys buvo išleisti jau po jo mirties.

* * *

Mažvydas palaidotas Ragainėje, Rytų Prūsijoje.

Lietuvos, beje ir Vokietijos bei Lenkijos kultūros istorija turėtų būti už daug ką dėkinga Prūsijai. Jai turėtų būti dėkingas ir visas pasaulis kiekviena karta, kai etikos kurse iškyla Imanuelio Kanto mintys. Kantas gimė ir mirė Prūsijoje, o ir dėstė jis tik Karaliaučiaus universitete.

XVIII-ame amžiuje kitas rytprūsių lietuvis – liuteronas pastorius Donelaitis parašys neeilinį literatūros kūrinį "Metus", kuriame atgyja neatkartojamas Rytų Prūsijoje gyvenančių lietuvių kaimiečių pasaulis. XIX-ame amžiuje, kai Lietuva priklausys Rusijai, lietuviai bus kalinami ir tremiami į Sibirą už lietuviškas knygas ir laikraščius lotyniška abėcėle, o ypač už knygų ir laikraščių spausdinimą. Tad lietuviškos knygos ir laikšraščiai bus spausdinami Rytų Prūsijoje, ir knygnešiai juos slapta gabens platint į Lietuvą. Du tūkstančiai šių drąsių vyrų (ir moterų!) bus ištremti į Sibirą už ištikimybę lietuviškam spausdintam žodžiui (šis draudimas galiojo 40 metų, iki 1904-ųjų).

1945-siais metais Tarybų Sąjunga užims Rytprūsius su Karaliaučiumi ir po metų Karaliaučiaus vardą – kuriuo jis buvo žinomas 700 metų, pakeis į Kaliningradą – kad pagerbtų sovietinio politbiuro narį ir Aukščiausios Tarybos pirmininką Michailą Kalininą. Rytprūsių gyventojai bus išnaikinti ar pabėgs ir jų vietoje bus apgyvendinti 400000 rusų, netrukus jų atvyks dar 400000.

* * *

Bažnyčia, kurioje Mažvydas vis sėkmingiau sakė pamokslus, tebestovi ir šiandien, o Karaliaučius tebėra gyvas knygose, bylojančiose jo turiningą istoriją. Mažvydo dvasia grįžo į Lietuvą. Nacionalinė biblioteka yra pavadinta jo vardu ir kasmet rengiami seminarai, kurie ryškina Mažvydo atspindžius lietuvių tautos dvasioje. Jo 112-os eilučių eilėraštis iš Katekizmo laikomas lietuvių literatūros pradžia. Ir štai, Mažvydo žodžiai šiandien girdimi visame pasaulyje per elektroninį Internetą žymiojo aktoriaus Laimono Noreikos balso dėka: "Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit ..."

Tad minėkime su dėkingumu Martyną Mažvydą, kuris lietuviams dovanojo pirmąją knygą gimtąja kalba, tuo pakeisdamas lietuvių tautos gyvenimą.


Į turinįPapildoma informacijaĮ paiešką